Dažniausiai žvejoti išsiruošiama norint ramiai pabūti gamtoje vienumoje ar su draugais, pajusti pergalės džiaugsmą sugavus įspūdingo dydžio laimikį ir juo pasidalinti socialiniuose tinkluose. Yra tokių, kurie tęsia šeimos tradicijas – kažkada tėvas vesdavosi sūnų žvejoti, kuris užaugęs irgi to moko savo atžalas ir kartu patiria daugybę gerų emocijų. Tačiau gamta – ne tik žmogaus poilsio ir pramogų vieta
Vilniaus universiteto docentas, biomedicinos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis pokalbį pradeda pastebėdamas, kad gamta susikūrė daug anksčiau, nei atsirado žmogus. „Žmogus tapo vartotoju tada, kai suprato, kad galės valgyti žuvis ir pradėjo sukti galvą, kaipgi jas sužvejoti“, – sako mokslininkas.
Jis džiaugiasi, jog nepaisant įvairių istorinių peripetijų esame civilizuota tauta, suprantanti, kad būtina saugoti gamtą: „Draudimą gaudyti žuvis per nerštą mes įstatymiškai įteisinome vieni pirmųjų Europoje. Galime didžiuotis, kad jau Statutuose buvo šis ir daugybė kitų nurodymų bei apribojimų, kaip naudotis gamtos ištekliais juos tausojant, ir numatyta atsakomybė už pažeidimus“.
Žmogus keičia gamtą nežinodamas
Šiandien taip pat yra daugybė taisyklių bei reglamentų. Dr. E.Bukelskis sako, kad neretai žmonės domisi žvejybos taisyklėmis, klausia, ar sugautas žuvis reikia paleisti, ar jomis tik iš tolo grožėtis. Bet, mokslininku manymu, yra labai svarbu ne tik nepažeisti taisyklių, bet ir suprasti, kuo svarbios žuvys gamtai, visai ekosistemai.
„Žuvys yra medžiagų apykaitos ciklo dalis. Ežeruose užauga daug mūsų akims nematomų dumblių, melsvabakterių, kurias mes kartais keikiame, nes dėl jų sužydi vanduo. Tai yra vadinamoji pirminė vandens telkinio produkcija. Vadinasi, ją kažkas turi suvartoti“, – aiškina dr. E.Bukelskis ir vardija daugybę vartotojų, kurių mes nematome: „Tai įvairūs maži padarėliai – vėžiagyviai, filtruojantys moliuskai, kurie košia vandenį ir taip jį praskaidrina. Jie tampa maistu žuvims. O tomis žuvys jau minta kitos, plėšriosios žuvys“.
Mokslininkas sako, kad sistema, kuri egzistuoja mūsų vandenyse, turi būti subalansuota. Jei kažkurios grandies nelieka arba ji ženkliai sunyksta, prasideda pokyčiai visoje ekosistemoje.
Tūkstančius metų vyko klimato svyravimai – vienų žuvų neliko, išliko kitos – atsparios. Jos ir gyvena mūsų krašto upėse ir ežeruose. Tačiau perversmus gamtoje įvykdo ir žmogus. Nevalingai. Nežinodamas. Nemokėdamas. „Prisiminkime, kas pas mus vyko prieš 50 metų. Kai kurie ežerai buvo išnuodyti, kad į juos suleidus karpius būtų galima po to juos išgalabyti ir gauti daugiau produkcijos“, – pasakoja dr. E.Bukelskis. Ir pasidžiaugia, kad tas etapas jau praėjo.
„Bet tada suklestėjo meškeriojimas. Gal negražiai išsireikšiu, bet nuo balandžio 21-osios, vos tik leidžiama žvejoti lydekas, daugelis puola jų galabyti. Tačiau svajos ir bandymai pagauti išsvajotąją žuvį baigėsi tuo, kad mes pamatėme, jog mūsų upėse ir ežeruose labai trūksta plėšriųjų žuvų. Tai didžiulis žmogaus poveikis gamtai“, – sako mokslininkas.
„Nenorėčiau dėl to ko nors kaltinti, tiesiog mūsų mąstymas ir supratimas toks, kad pagautą žuvį nešamės namo. Daugelis Europos valstybių ir šį etapą jau praėjo, ten pagaliau suprasta, kad plėšriosios žuvys yra būtinas, neatsiejamas gamtos komponentas“, – aiškina pašnekovas.
Jaunimas žvejyba nesižavi
Nesmerkdamas pomėgio žvejoti dr. E.Bukelskis pabrėžia, kad žuvų ištekliai turi būti atkuriami. „Ir tai yra daroma. Tai brangūs, dideli darbai. Dar labai svarbu keisti žmonių požiūri ir raginti juos mažinti vartojimą. Labai džiaugiuosi, kad Aplinkos ministerija tai ir daro. Pavyzdžiui, leidžiama paimti ne penkias sugautas lydekas kaip anksčiau, bet tik tris. Bet galbūt užtenka ir vienos, nereikia tempti namo visų trijų?“, – svarsto dr. E.Bukelskis. Ir pasidžiaugia, kad žmonės ima tai suprasti: „Prieš kokius 10 ar 15 metų pradėjo keistis požiūris į aplinkosaugą ir dabar vyksta lūžis mūsų sąmonėje. Vartotojiškos nuostatos pamažu miršta, o gamta atsikuria“.
Žuvų ištekliai turi būti nuolatos atkuriami.
Jis sako pastebintis, kad vis dažniau žmonės, ypač jauni, jau nenori žvejoti, neštis žuvų namo, ten jų galabyti, skųsti ir skrosti, kad aplinkui trykštų kraujas ir žvynai. „Jie visai kitaip priima mūsų pateikiamus faktus ir pastabas, kodėl žuvis turi likti gyventi vandens telkinyje. Ta karta, kuri žvejojo visais įmanomais ir neįmanomais būdais, slapčia tempė laimikį iš ežerų, jau yra užribyje, taip besielgiančių mažėja“, – pastebi dr.E.Bukelskis.
„Jau dabar yra įvesta daugybė taisyklių, apribojimų reglamentų, drastiškų teisės aktų pakeitimų, baudų, bet ties tuo sustoti negalima, būtina žengti ir kitą žingsnį: žmones įtikinti – ką, kur ir kada gaudyti ar ne. Manau, daug svarbiau yra skatinti žmonių sąmoningumą, kad jie suprastų, jog lydeka nėra grobis, blogybė, kurią reikia ištraukti iš ežero ir parsinešti namo. Atvirkščiai, reikia leisti jai ten gyventi ir sutvarkyti buveinės aplinką“, – aiškina dr.E. Bukelskis.
Pagavai – paleidai?
„Jei toliau taip mąstysime ir elgsimės, tikėkimės, kad žuvys išliks“, – viliasi mokslininkas. Jis nesutinka su teiginiais, kad Lietuvoje žuvų neliko, jos išgaudytos: „Tai netiesa. Žuvų ištekliai atsikuria labai greitai. Karpinių žuvų, tokių kaip kuojos, raudės, plakės, gausėja sparčiai ir neproporcingai.“
Dr.E. Bukelskis džiaugiasi, kad daugumoje Lietuvos ežerų situacija gerėja, bet išlieka pagrindinė problema ir iššūkis – trūksta plėšriųjų žuvų. Todėl būtina investuoti į šių žuvų, ypač retų bei nykstančių, išteklių atkūrimą, nors tai ir brangu. „Galima uždrausti jas žvejoti. Bet labai paprasta įvesti draudimus. Žmonės būna labai nepatenkinti, pikti, kai kas nors draudžiama. Galbūt prasmingiau draudimą tapatinti su kokiu nors kitu veiksmu, pavyzdžiui, paimk vieną, kitas paleisk“, – svarsto mokslininkas.
Pagalvokime, ar žvejybos tikslas išdalinti laimikį kaimynams, prikimšti šaldiklį?
Nors pripažįsta, kad toks požiūris irgi lazda su dviem galais: „Mes dažnai nepastebime, koks yra mūsų tikrasis poveikis gamtai. Pagauta ir vėl paleista žuvis nebūtinai išgyvens. Ji sužeidžiama, yra daugybė jautrių vietų, pavyzdžiui, žiauniniai lapeliai. Ir paleidžiama, rodos, sveika ir gyva žuvis atgal į vandenį, o žiūrėk, po kiek laiko ji išplaukia pilvu aukštyn...“
Povilas Paukštė, Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistas mano, kad yra sveikintinas požiūris paleisti bent dalį sugautos žuvies ir argumentuoja, kodėl nereikia varžytis, kas daugiau ar didesnių žuvų pagaus: „Pagalvokite, kiek dienų iš eilės norėsis tą žuvį valgyti? Ar žvejybos tikslas ją išdalinti kaimynams, prikimšti šaldiklį ?“ Ir primena, kad žvejai mėgėjai neturėtų pamiršti, jog per vieną žvejybą leidžiama sugauti ne daugiau kaip 5 kg žuvies.
Užuot svėrus laimikį jis siūlo pabandyti paleisti žuvį, pažiūrėti, kaip ji nuplaukia: „Kyla labai geras jausmas, ne mažesnis malonumas nei traukiant laimikį. Vėliau paleisti dalį žuvies tampa maloniu įpročiu“.
P.Paukštė sako, kad jeigu kabliukas nepažeidė žiaunų, nebėga kraujas, žuvis greičiausiai išgyvens. Tai labai priklauso ir nuo vandens temperatūros, žuvies rūšies, sužeidimo. „Jei kabliukas giliau įstrigęs ir jį bus sunku ištraukti, geriau neplėšti jo, o tiesiog nupjauti valą ir paleisti žuvį su kabliuku. Beje, sužvejojus tas žuvis, kurias taisyklės draudžia paimti, privalu paleisti net ir tuo atveju, jei kyla abejonių ar jos išgyvens“, – primena pašnekovas.
Žvejyba ir žuvų medžioklė – ne tas pats
Būna ir taip, kad žmonės sako einantys meškerioti, bet išsiruošia į povandeninę medžioklę. „Ji įteisinta nedaugelyje pasaulio valstybių ir vos penkiose ES šalyse. Lietuvoje ji leidžiama keliuose vandens telkiniuose. Tačiau ten stebime, kad tas leidimas daro pokyčius ne žuvų naudai. Žuvų šaudymas ir meškeriojimas – ne tapatūs dalykai.“, – aiškina dr.E.Bukelskis.
Bet jis nemano, kad šią pramogą reikėtų drausti. „Ji turi būti reglamentuota tam tikromis teisės normomis, galima net išplėsti vandens telkinių sąrašą, kur povandeninė medžioklė būtų leidžiama, tačiau turi būti visai kita to malonumo kaina. Tada situacija bus sureguliuota: nori medžioti – mokėk daugiau ir taip prisidėk prie žuvų išteklių atkūrimo“, – sako mokslininkas.
Jei nutarėte pailsėti ar praleisti laiką žvejodami P.Paukštė primena keletą svarbių dalykų:
– Mėgėjų žvejybos įrankiams priskiriami įrankiai, kurių pagrindinis elementas yra žvejybinis kabliukas. Vienam žvejui leidžiama vienu metu naudoti ne daugiau kaip 4 mėgėjų žvejybos įrankius, ne daugiau kaip 6 kabliukus. Leidžiama naudoti ir įrankius neturinčius žvejybinio kabliuko – bučiukus ir samtelius (ne daugiau 5 vnt. vienam žvejui). Šie įrankiai skirti tik vėžiams gaudyti, jais sugautos žuvys turi būti paleidžiamos. Bučiukas turi būti ne ilgesnis kaip 1 metro ir ne platesnis kaip 50 cm.
– Draudžiami yra tinkliniai įrankiai, elektriniai žūklės aparatai, kiti įrankiai, kuriais žuvis pagaunama duriamuoju, smogiamuoju būdu. Draudžiama žvejoti užkabinant žuvį kabliu ar kabliuku už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą. Taip pat draudžiama žvejoti naudojant elektros energiją, nuodingąsias ar sprogstamąsias medžiagas, šaunamuosius ar pneumatinius ginklus (išskyrus povandeninės žūklės šautuvus), akvalangus bei kitus autonominius kvėpavimo prietaisus, šaudyti žuvis povandeninei žūklei skirtais šautuvais iš valties, braidant ar vaikštant pakrantėmis, žvejoti duriamuoju, užkabinamuoju (kai žuvis gaudoma ar sugaunama kabliuku ar kabliu už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą), smogiamuoju būdu“.
– Daugumoje vandens telkinių žvejoti leidžiama, laikantis Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių, išskyrus tų taisyklių 1 priede nurodytuose.
– Draudžiama žvejoti Valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose, biosferos rezervatų ir valstybinių parkų gamtiniuose rezervatuose esančiuose vandens telkiniuose, jei juose neorganizuota limituota žvejyba, ir valstybiniuose akvakultūros tvenkiniuose.
– Kai kuriuose vandens telkiniuose galioja griežtesnės žvejybos taisyklės, todėl reikia įsigyti žvejo mėgėjo kortelę, skirtą būtent tam telkiniui. Svarbu žinoti, kad gali būti papildomų reikalavimų.
Detalias žvejybos sąlygas ir žvejybos vietų aprašymą galima čia:
– Žvejybos leidimai nereikalingi valstybinio socialinio draudimo pensininkams (negalioja pareigūnų ir karių pensijas gaunantiems asmenims), vaikams iki 16 m ir neįgaliesiems, jiems vietoje leidimo užtenka turėti nemokamos žvejybos teisę pagrindžiantį dokumentą. Minėti asmenys visuose vandens telkiniuose (išskyrus privačius dirbtinius) gali žvejoti nemokamai, tik ten, kur organizuojama limituota žvejyba, žvejojant be leidimo gali būti papildomų apribojimų.
– Dažniausiai netyčiniai pažeidimai padaromi, kai neišsiaiškinama, kokio žvejybos leidimo reikia, ar vandens telkinys išnuomotas ar ne. Išnuomotų vandens telkinių sąrašą galima rasti čia:
– Svarbūs ir Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių priedai čia:
