635 balandžiai prie fontano ir visi vieningi

Man jau seniai ne tas pats, kaip mes gyvename Lietuvoje. Ir man ne tas pats, kaip mes, aš ir mano vaikai gyvensime ateityje. Bet iki šiol buvau daugiau stebėtoja, sekiau Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius, dažnai stebėjausi priimamais sprendimais, valstybės vadovų pasisakymais, bet jokiose protesto akcijose nedalyvavau. Jau vien dėl tos priežasties, kad aš sunkiai įsivaizduoju save, dalyvaujančią eitynėse, skanduojančią savo tiesas, plaukiančią su minia per gatves.

Bet šiandien, visai netikėtai sudalyvavau tylioje protesto akcijoje – ir aš Kaune, Laisvės alėjoje prie fontano padėjau išlankstytą balandį. Ir tuomet supratau, kad viena yra gyventi su jausmu, kad tau ne tas pats, o visai kas kita yra jaustis, kad priklausai žmonių grupei, kuriems tai, kas vyksta Lietuvoje, irgi yra ne tas pats. Tai buvo taip stipru – praeinant sustoti prie susirinkusių žmonių, kurie nieko neskandavo, nelaikė plakatų ir niekas iš jų nesiblaškė su garsiakalbiu, dalindamas informacinius lankstinukus. Ne. Mes, būrelis jaunų ir vyresnių žmonių, stovėjome, šnekučiavomės, lankstėme popieriaus lapus su užrašu „Šalin rankas nuo verslios Lietuvos“ ir jautėmės vienais su kitais labiau susiję nei vos prieš kelias minutes, kai buvome tik praeiviai Kauno Laisvės alėjoje.

Užtenka tiek nedaug - padėti balandį prie kitų baltų paukščių. Ir bendrumo jausmas atsiranda ir su tais, kurie palaikymo akciją organizavo pirmiausia Vilniuje prie Ūkio ministerijos, ir su tais, kurie dirba ar dirbo organizacijose „Versli Lietuva“  ir „Investuok Lietuvoje“, ir su tais, kurie, pasinaudoję šių organizacijų teikiamomis galimybėmis, įgyvendino savo verslo sumanymus... Su visais, kuriems NE TAS PATS, kokie žmonės dirba valstybinėse institucijose, kurių sprendimai lemia LIETUVOS ateitį.

Šiandien sužinojau, kad esu tyli protestuotoja. Ir kad aš tokia esu ne viena.