Ech, negi mes blogi? Žinoma, ne.
Kaip stropiai išklausome „antrą pusę” – neonacius, homofobus, seksistus ir kitus neapykantos skleidėjus. Lietuvoje juk įprasta: kuo teistesnis, tuo aukštesnes pareigas užima, o kur dar nesuskaičiuojamas prisiekusių gerbėjų būrys, uoliai besižavintis pulku bjaurulių.
Žavingoji visuomenė, kuriai neapykanta yra tapusi jos pačios vizitine kortele, džiugina širdis, atkakliai ieškodama ir, be abejonės, rasdama naują neapykantos neva vertą objektą, negailėdama nei laiko, nei pinigėlių tam, kad galėtų drąsiai balsuoti vienu ar kitu klausimu: „Ar nusikaltėliai blogi? – Ne!“, „Ar kaltas yra nekaltas? – Taip!“, „Ar laisvė blogis? – Taip!“ ir taip toliau, ir taip toliau.
Neatsitiktinai įvairaus pobūdžio telemaratonai, kviečiantys aukoti, organizuojami ypač retai ir tik išskirtinėmis progomis. Juk savaime suprantama, kad tiek aukoti geram tikslui nesusirinks žmonių, kiek jų susirenka, kad balsuotų, pavyzdžiui, „už“ ar „prieš“ „gėjų paradą“. Neįtikėtina, rodos, LGBT bendruomenės ir ją palaikančių eitynės „Už lygybę“, vyksiančios jau antrą kartą, įeis į Lietuvos žiniasklaidos istoriją, kaip renginys, kuris nenusipelnė antraštėse figūruoti neiškraipytas. Kam daryti geriau, jeigu galima blogiau, tiesa?
Taigi neapykanta privaloma tvarka aukso raidėmis tarsi įrašoma į nacionalinio paveldo fondus, kuo labiau nekęsi, tuo tvirčiau atrodysi. Kuo labiau žeminsi, tuo aukštesniu tapsi. Ir tai, panašu, nėra metafora.
Tolerancija netolerancijai dominuoja taip, jog net tapo gero tono ženklu. Prisipažinti, kad nepritari jokioms diskriminacinėms apraiškoms dėl lyties, orientacijos, tautybės, rasės ir kt., reiškia susilaukti replikų, žeminimų ir galiausiai pirštinės, kviečiančios apsiginti: „Kodėl taip drįsti?“.
Nes gintis turi ne smurtautojai, o aukos ir nepritariantys smurtui. Nes nepropaguoti (ech!) smurtinio elgesio – keista, nes tapę norma. Norma, netrukdančia gyventi. Jeigu nesi auka arba paprasčiausiai neužimi pozicijos, atstovaujančios daugumai.
Keliais špagos, apnuodytos neapykanta, dūriais tave pribaigusi neklystančioji dauguma, neilgai trukusi, gali netrukdomai mėgautis savo neapykantos syvais, kol kas nors vėl išdrįs nuo jos atsiriboti, taip įžeisdama neapykantos desantą. „Ką mes tau per prasti?“ – purslojasi jie.
Belieka neleisti jiems užimti viso eterio, kad nekentėjai lyg šunys, lojantys, nes nepažįsta, neužimtų viso eterio ir nesijaustų jaukiai, skleisdami savo marazmus. Kad prietrankos, negirdinčios argumentų, bent trumpam sudrebėtų, pajutusios savo ribotumą.
Antraip, jeigu neliks alternatyvos ir kriterijų, raginančių mąstyti, arba bent jau savo laisve neriboti kitų laisvės, kažin ar norėsis gyventi ten, kur asmenybių nėra.
