„Draugų“ reklamoje Algimantas Čekuolis pademonstravo „ekspertinę“ poziciją. Laidoje „Karštas vakaras“ garbaus amžiaus poliglotas prisiekinėjo, esą „aš tik išreiškiau savo nuomonę“.
Palaukite: čia kažkas ne taip. Juk, pasak politologo Vladimiro Laučiaus, dabar paplitusi demokratijai pavojinga mada – „jaunas ir nepatyręs“ moko „seną ir daug mačiusį“ (Delfi, 12/02/2013). Kodėl tuomet tauta referendume pasakė NE? Atsakymas, perfrazuojant p. Laučių, – nes protingiau tikėti runkeliais ir patvoriniais, nei patvirtintais mokslo faktais.
Bet kuris bet kurios specialybės studentas aukštosios mokyklos I kurse gauna filosofijos pagrindus. Europos Sąjungą bauginame universitetus baigiančiųjų masėmis. Vadinasi, veik kiekvienas, skaitąs šį straipsnį, žino, kad yra kietieji faktai ir minkštieji faktai.
Kietojo fakto pavyzdys – Antrasis pasaulis karas. Kas paneigs, kad jo nebuvo? Niekas.
Minkštasis faktas galėtų skambėti taip: „Kai kurių vokiečių kareivių uniformos Stalingrado mūšio metu buvo tamsesnės, negu kolegų“. Logiška, kadangi vieni vairavo „Panzer“ tankus, o kiti, sušalę ir kruvini, stebėjo raudonarmiečių žudomus savo draugus. Tačiau niekas dabar nepasakys tiksliai, ar šarvuočiuose tūnojusių nacių uniformos buvo šviesesnės, nei sužvarbusių ginklo brolių.
Sielos gelmėse ramu, jog atominei tarėm NE. Kartu džiaugiuosi, kad nemažai rimtų vyrų išaugino didvyrių žemė. „Specialistas“ Algimantas „Popietės su Čekuoliu“ tęsinyje močiutėms suprantamais žodžiais uždraudė abejoti autoritetais. Tikra, vos realybe nevirtusi, konservatorių svajonė. Kaipgi abejosi, kuomet pražilęs senukas, susikalbantis su puse geografinės Europos, prisiekinėja, kad dangus yra raudonas.
Žilajam poliglotui antrina V. Laučius: ak, kaip pikta, kad „jaunimas netiki senimu“.
Andrius Užkalnis garbų „vargšą“ senjorą skubiai išgelbėjo: girdi, ko čia plyšaujate – antai užsienyje medijos priemonės žurnalistų etikos kodeksų prisigalvoję, o mes garbaus amžiaus mąstytojui draudžiame išsakyti „asmeninę poziciją“. Užsienis tai leidžia.
Nagrinėju kelių mėnesių senumo faktus, tačiau sekant kovų dėl skalūnų dujų epizodus ir kitus paskutinių dienų įvykius, minėti požiūriai išlieka aktualūs.
Kuomet kalbame apie milijardines investicijas, mane labiau jaudina ne nuomonės, o kietieji faktai.
Pavyzdžiui, pasak docentės Aušros Maldeikienės, Čekuolis „branduolinėje pozicijų sintezės reklamoje“ melavo. Anot ekonomisto Raimondo Kuodžio, pastačius naują AE, mokesčių mokėtojai prarastų apie 200 milijonų litų: „Elektrėnai kaip dirbo, taip ir dirbs ir tas dujas ir toliau pleškins“ („Karštas vakaras“, 04/10/2012).
Žurnalistas, aktyvus visuomenės veikėjas Dalius Stancikas straipsnyje „Pasaka apie lietuvišką aukso šulinį“ (Bernardinai, 18/02/2013) teigia, kad a) konkursas dėl skalūnų dujų įvykęs, o atsakymų į aplinkosauginius klausimus nėra; b) „Chevrono“ įmonė investuos 80 mln. Lt ir dar daugiau milijonų prisiteis už pažeistus teisėtus lūkesčius, jei sutartį nutrauksime dabar; c) „2005 metais skalūnų dujų ir naftos ieškotojai sugebėjo priversti JAV vyriausybę ir įstatymų leidėjus padaryti jiems specialią išimtį – hidrauliniam ardymui leista netaikyti pagrindinių Saugaus geriamojo vandens įstatymo nuostatų, leista neatskleisti uolienų ardymui naudojamų chemikalų sudėties. Kam reikalinga ši išimtis, jei skalūnų dujų gavyba yra ekologiškai saugi?“; d) [...] „tas lietuviškas dujas [skalūnų dujas] amerikiečiai Lietuvai pardavinėtų kaip ir lietuvišką Minijos naftą – per tarptautinę rinką, todėl labai gali būti, kad jos taip ir nebus pigesnės nei rusiškos. Tiesa, didelė skalūnų dujų gavyba Europoje numuštų „Gazpromo“ dujų kainą, bet tai tikrai įvyktų ne dėl to mažo lietuviškų dujų kiekio ir jau tikrai ne dėl to, kad iki išgavimo jos buvo mūsų“.
Dalius Stancikas konstatuoja: „Tačiau libertariškai skubėdami kuo greičiau atsikratyti bet kokia valstybės nuosavybe, perleisti ją užsieniečiams, už tai prašydami menkų nuošimčių, ne tik viską greit iššvaistysime, bet taip ir neišmoksime savo valstybės valdyti civilizuotai“.
Viršuje pasisakiusieji irgi gali meluot. Arba klysti. Ne tai svarbiausia. Demokratinėje visuomenėje laisvas žmogus privalo turėti galimybę rinktis. Iš daugiau, nei dviejų alternatyvų. Teiginys, kad „elektros kaina, pastačius naują atominę elektrinę, nesikeis“, nėra kietasis faktas. Lygiai taip pat teoremomis derėtų laikyti šituos teiginius: „elektra brangs“, „elektra pigs“, „dėl skalūnų dujų tapsime turtingi, kaip norvegai“.
Išvardintų teiginių neapibrėžtumas laike yra kietasis faktas. Netikite? Ne kartą buvome liudininkai kietojo fakto, kai ankstesnioji Vyriausybė nusiplaudavo rankas ir kaltindavo naująją. Ir dar ne kartą būsime. Baisu, kuomet apžvalgininkai leidžia sau pamiršti šį tikimybinį neapibrėžtumą. O už vadinamųjų ekspertų skyles atmintyje, arba, sakykime atvirai, šlykštų melą, savo sunkiai uždirbtais pinigais sumoka eiliniai gyventojai.
Kas yra ekspertas? Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu (LR BPK), ekspertu laikomas asmuo, „turintis reikiamų specialių žinių ir įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą“ (84 str. 1 d.). Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, jeigu ekspertas arba specialistas [...] „pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą , [...] baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“ (235 str. 1 d.).
Pagal LR BPK, „Teisme įstatymų nustatytais žodžiais prisiekia liudytojas, nukentėjusysis, ekspertas, specialistas ir vertėjas“ (33 str. 2d.).
Tuo tarpu autoritetą galime laikyti minkštuoju faktu. Kitais žodžiais tariant, autoritetas nėra pastovus, jis laikui bėgant gali keistis. Į blogąją arba į gerąją pusę. Vienas tėra pastovus – Dievas.
Nepasimokėme su Minijos nafta, LEO, Valdovų rūmais. Todėl baisu yra skaityti, kuomet V. Laučius Respublikos piliečius, trokštančius konkrečių atsakymų, vadina minia.
Kuomet pusę pasaulio apkeliavęs, kelias kalbas mokantis „ekspertas“ pateikia vieną poziciją be alternatyvų. Ir per savaitę spėja persigalvoti kelis kartus dėl to, ką pasakė.
Minėtiems „ekspertams“ norisi išrėžti – užsičiaupkite.
Kuomet buvusios taupkasės vyr. patarėjas ekonomikos klausimas vieno protingiausių planetos ekonomistų, 2008 metų Nobelio ekonomikos premijos laureato Paulo Krugmano knygą pavadina „pavojinga“, privalau dėbtelėti atgal: tylėkite ir jūs. Kodėl pavojinga? Nes skatina mąstyti? Taip. Nes atrakina siauras duris kitoms nuomonėms, alternatyvoms, pasirinkimams? Taip? Ir tai yra kietieji faktai.
Kam suparalyžuotos sąžinės balso tylėjimo įžadai neišbudins, turiu dar efektyvesnį pasiūlymą – lįskite į duobę. Ir ten lindėkite. Ilgai ilgai. Geriausia – į tamsią ir sausą. Be vandens.
Gink Dieve, ne karstą turiu omenyje: tikiu Susitaikymo sakramentu. Siūlau išsirinkti tokią tamsią ir sausą duobę, kurioje tupėdami, užsigeistumėte pasninkauti – ir atsiverstumėte.
Prisiminkite, kaip vienas mąstytojas kadaise „išlindo iš olos pasižvalgyti tikrųjų idėjų“.
Metas ir jums į gilią duobę, gerbiami „ekspertai“. Nelaukite, kol tauta gėdingai nuspręs už jus – patys pasinaudokite baudžiamajame kodekse jums numatytu laisvės apribojimu institutu.
Prieš išeidami, paklauskite savęs: ar svarbiau abejoti autoritetais, ar abejoti pateikiamomis nuomonėmis? Kuri problema nūdienos Lietuvoje opesnė – slopinti pliuralistinio diskurso formas ar sugebėti išsirinkti naudingiausius pasiūlymus?
Galbūt išsikepurnėję apsispręsite vieną dieną, kokioje valstybėje norite gyventi – jūs ir jūsų vaikai.
