Įprasta manyti, kad gyvenime vadovauja tie, kurie turi daugiausiai galios. Tačiau ne visuose reikaluose geriausias argumentas – jėga. Yra sričių, kur geriausius sprendimus galima rasti tik...mylint. Būtent lietuvių filologija (graikiško žodžio philologia reikšmė - meilė žodžiui), kurią studijuoju jau trejus metus, išmokė su jautrumu, supratimu ir ypatingu atidumu žvelgti į visus kalbančius ir kuriančius.
Deja, pastaruoju metu vis dažniau tenka pastebėti, kad kalba mūsų šalyje yra valdoma stiprių politinių galių, tačiau visiškai be meilės. Skaudu, kad kartais didžiausią galią turintį žodį kalbos politikoje taria tie, kuriems kalbos pasaulis apskritai, regis, atrodo nesuprasta paslaptis. Mano požiūriu, ypač daug nesklandumų ir nesupratimo yra tautinėms mažumoms taikomoje kalbos politikoje.
Pirmoji problema yra ta, kad daugelis politikų ir piliečių nemoka tinkamai vertinti mūsų valstybei būdingos daugiakultūrės tradicijos. Kalbininkai ir literatūrologai, atvirkščiai, daugiakalbėjė ir daugiakultūrėjė aplinkoje pirmiausiai mato nepaprastą grožį, trapumą ir jautrumą.
Neveltui specialistai, pradėję nagrinėti XX amžiaus pradžios Vilniaus literatūrinį gyvenimą, kur gausiai reiškėsi lenkai, rusai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai, suplojo rankomis – kokie neišsemiami kultūriniai, istoriniai ir meninai vertybių lobynai atsivėrė! Tiesa, kalbininkai pastebėjo, kad, nors tenykščiai kūrėjai ir buvo skirtingi, tačiau jų tekstai iš esmės buvo panašūs savo tematika, jausminiais išgyvenimais, problemomis.
Dabartinė situacija taip pat yra panaši : žmonės skirtingi, o problemos tos pačios. Ir išeitis čia – ne suvienodinti žmones, o tiesiog spręsti jų problemas. Be to, lietuvius ir tautines mažumas mūsų šalyje ir taip jau sieja nemažai. Čia reikia suprasti, kad nors esame skirtingi, tačiau gyvename vienoje valstybėje, todėl mus jungia bendra erdvės, kultūros, mentaliteto kalba. Tiek lietuviai, tiek kitataučiai mūsų valstybėje yra visuma, tačiau, be abejonės, kiekvienas turime savitus pavidalus, individualų gyvenimo stilių. Kaip teigė rašytojas M.Kundera, esame maksimali įvairovė minimalioje gyvenimo erdvėje.
Be abejonės, kiekviena kalba ir kiekvienas daugiakultūriškumo pėdsakas liudija savitą egzistenciją. Ir todėl labai gaila, kad, sprendžiant su tautiškumu susijusius klausimus, politikai tuoj ima kalbėti apie biurokratinius dalykus, tačiau, deja, taip ir nepaliečia svarbiausio – žmonių jausmų. Juk ieškoti tiesos pirmiausia reikia ne įstatymuose, bet žmonėse. Suprasti, įsijaust, ieškoti bendrumo – tai prioritetai, kuriais vadovaujantis reikia spręsti opius, su tautiniu tapatumu, individualumu ir saviraiška susijusius klausimus.
Kiekviena kultūros apraiška, menas, istorija bei kalba pirmiausiai yra susijusios su emocijomis, todėl labai lengva užgauti žmogaus jausmus tada, kai diskutuojama, kaip jis turi kalbėti, kuo labiau tikėti, kaip vertinti savo tautos praeitį. Juk yra vieningai nutarta, kad valstybė nesikiša į vadinamąją žmonių sielų sritį, tai reiškia - pripažįsta įvarius religinius įsitikinimus, nuomonių įvairovę, pažiūras, skatina žodžio laisvę.
Kalbą taip pat reikėtų pripažinti neliečiama vidine žmogaus nuosavybe. Juk būtent kalbos dėka žmogus formuoja savo mąstymą, pažiūras, nuomonę, įsitikinimus, kurių, kaip minėta, valstybė neturi jokios galios ir teisės riboti. Ir jei valdžia neturi galios reguliuoti žmonių minčių, tai, regis, logiška, kad ji negali kištis ir į kalbos reikalus, nes juk kalba – tai pirmiausiai mąstymo priemonė. Į tai būtina atsižvelgti ir formuojant kalbos politiką, kuri turi kurtis būtent kaip socialinis darinys, susijęs su kitais esminiais elementais : nuomonių visuma, pažiūromis, tradicijomis.
Tiesa, pastaruoju metu kalbininkai vis dažniau pripažįsta, kad kalbos politika apskritai turi būti savaiminis procesas. Tai reiškia, jog ją turi lemti natūraliai susiklosčiusi kultūra, istorija bei tradicija. Taip yra todėl, kad pastovumas, stabilumas kalboje reiškia tęstinumą ir garantuoja ne tik jos, bet ir visos tautos išlikimą. Šis aspektas labai svarbus kalbant būtent apie kalbos politiką, taikomą tautinių mažumų mokyklų moksleiviams.
Tiesa, tam tikrą kalbinį pastovumą garantuoja Valstybinės kalbos įstatymas, tačiau, mano manymu, jis nesudaro ir nesudarė pagrindo keisti anksčiau galiojusių tautinių mažumų švietimo nuostatų. Tai, kad lietuvių kalba mūsų šalyje yra paskelbta valstybine, nereiškia, jog tautinių mažumų jaunimas, pavyzdžiui, egzamino metu privalo rašyti rašinį lietuvių kalba. Kodėl? Nes Valstybinės kalbos įstatymas reguliuoja kalbos vartojimą tik viešajame šalies gyvenime ir veikia išties siauroje srityje.
Minėtasis įstatymas pirmiausia skirtas nustatyti kalbinį santykį tarp piliečio ir valstybės : užtikrinti, kad pilietis iš valdžios įstaigų ir institucijų galėtų gauti informaciją valstybine kalba, kad šia kalba būtų skelbiami teisės aktai ir kiti valstybės gyvenimą reguliuojantys dokumentai, taip pat valstybine kalba privalo vykti teismo posėdžiai. Valstybinės kalbos įstatymas reguliuoja ir normalizuoja bendravimą, komunikaciją ir informacijos gavimą tarp piliečio ir valstybės bei tarp pačių valdžios organų ir elementų.
Svarbu pabrėžti, kad pagal nustatytus Valstybinės kalbos reikalavimus norminami yra tik administracinis ir mokslinis kalbos stiliai (įvairūs aktai, dokumentai, nutarimai, mokslo straipsniai ir darbai). Tuo tarpu šnekamasis kalbos stilius, grožinė kūryba, netgi kai kurie publicistiniai rašiniai, yra palikti laisvėje nuo normų, vadinasi, priklauso nuo paties kalbėtojo ar rašytojo intencijų bei fantazijos.
Taigi galiausiai tampa akivaizdu, kad Valstybinės kalbos įstatymas leidžia asmenims tarpusavyje laisvai bendrauti ir kurti. Taip bent iš dalies yra todėl, kad, kaip jau minėta, saviraiškos, meninių intencijų, nuomonių įvairovės valstybė negali riboti.
Čia ir kyla paradoksas tarp kalbinės saviraiškos ir kūrybinių ribotumų. Kur atsiskleidžia ši absurdiška situacija? Ogi būtent naujojo Švietimo įstatymo nuostatose, kurios skelbia, kad tautinių mažumų mokyklose jaunimas privalės laikyti lietuvių kalbos egzaminą, o tai reiškia - rašyti kūrybinį darbą ne gimtąją kalba. Bet juk tikrai ydinga vertinti kalbines žinias kūrybinėje, meninėje, saviraiškos srityje, nes, kaip jau minėta, meninio(grožinio) stiliaus kalba apskritai net nėra norminama. Juk visi žinome, kad ten, kur prasideda kūryba, taisyklės baigiasi. Kaip tik dėl šios priežasties kalbos išmanymo lygmeniui nustatyti turėtų būti naudojamos gramatinės užduotys, konstruktyvūs testai su aiškiais vertinimo kriterijais.
Samprotavimo ar interpretacijos rašiniai yra ta kalbinė erdvė, kur skleidžiasi gebėjimas laisvai mąstyti, sklandžiai reikšti savo nuomonę, parinkti tinkamus argumentus, bet pats kalbos išmanymas čia lieka šalutiniu dalyku. Tie, kam lietuvių kalba yra gimtoji, naudojasi ja kaip mąstymo įrankiu, kaip priemone kurti, o štai jau kitakalbiams lietuvių kalba yra ne priemonė, bet tikslas, siekis. Šis argumentas, manau, įrodo, kad tautinių mažumų moksleiviai turi prastesnes galimybes laikyti kalbos egzaminą.
Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pastaruoju metu švietimo procese kaip prioritetas iškeliamas moksleivių kūrybiškumo, individualumo, meniškumo, saviraiškos skatinimas. Tačiau, paradoksalu, šios ugdymo vertybės drastiškai ribojamas naujojo Švietimo įstatymo, kuris, ypač brandos egzamino metu, trukdo pasireikšti tautinių mažumų jaunimo kūrybiniam potencialui, nes atima svarbiausią saviraiškos priemonę – gimtąją kalbą.
Galiausia turiu pabrėžti, kad gramatikos išmokti galima, o štai pajusti pasaulį, kalbėti širdimi – tikras iššūkis, kurio lavinimas, manau, ir turėtų būti kiekvienos ugdymo įstaigos prioritetas.
Gintarė Pugačiauskaitė
