Dabartinė mūsų vakarietiška kultūra yra labai stipriai paremta individo sėkmės ir laimės siekiu. Sėkmės kultas yra užvaldęs mūsų visuomenę, ir dažnai yra pamirštama, kad iš tikrųjų mes nesame gimę tam, kad gyventume tik sau patiems. Mes esame sociumo, visuomenės, tautos, žmonijos dalis, ir mes gimėme tam, kad gyventume dėl visų, o ne dėl savęs.
Nors labai plačiai yra priimta kalbėti apie asmeninę laimę, asmeninius pasiekimus, karjeras, turtus – bet ar kas nors pagalvoja, kad tokių „idealų“ vaikymasis yra didžiulė klaida? Juk tas sėkmės vaikymasis jau pačia savo prigimtimi yra egoistiškas. Gal žmogus nori gyvenime daug pasiekti, daug pamatyti, prabangiai ir patogiai gyventi, skaniai pavalgyti, pakeliauti, turėti pinigų, būti TURTINGAS (kas šiais laikais ypatingai akcentuojama). Daugelis pasakytų, kad savaime šie norai nėra kažkokie labai blogi. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.
Kas vienija visus šiuos išvardintus dalykus? Labai akivaizdus, ryškus, į akis krentantis dalykas – egoizmas. Juk visi šitie laimės, turtų, prabangos, karjeros ir kiti panašūs siekiai yra nukreipti į save (na, dar kartais į labai siaurą artimiausių žmonių ratą). O ten, kur prasideda egoizmas ir savo asmeninių siekių sureikšminimas, jų iškėlimas aukščiau bendražmogiškų idealų – ten tik keli žingsniai iki didelio blogio.
Yra nemažai žmonių, kurie, kai juos užvaldo noras susikurti „labai laimingą“ gyvenimą sau patiems ir savo siauram šeimos ratui, pradeda nesirinkti tam jokių priemonių. Galima apgauti, ką nors „pakišti“, ką nors „prastumti“ alkūnėmis į šoną, kad tik sau greičiau pasiekti tos išsvajotos asmeninės laimės. Pavyzdžiui, siekiant karjeros galima lipti per kolegų galvas, vėliau, jau tapus darbdaviu, galima žmonėms „pakarpyti“ atlyginimus, kokį vieną kitą mėnesį ir nesumokėti – pakentės, nes darbdaviui gi labai trūksta pinigų kelionėms ir automobiliams. Tokio mąstymo žmonės gali ramia sąžine apgaudinėti šimtus, tūkstančius, o jeigu yra ypatingai „sėkmingi“ – tai netgi ir milijonus. Ir kas blogiausia, kad toks elgesys šiais laikais yra viešosios nuomonės beveik pateisinamas. Atseit, o ką darysi, visiems gi reikia gyventi, o kiti tegul sau žinosi patys. Tegul kiekvienas galvoja pats apie save.
Dar daugiau – egoizmas dabar ne tik pateisinamas, bet ir visais įmanomais būdais skatinamas. Masinės informacijos priemonėse matome daugybę laidų, straipsnių ir filmų, be perstojo propaguojančių egoistiškai laimingą, sotų, prabangų, viskuo aprūpintą gyvenimą. Toks yra dabartinis idealas, kurio visi „privalo“ siekti. Atkreipkime dėmesį – mažai pamatysime geranoriškumo, saikingumo ir altruizmo pavyzdžių. Idealistai šiais laikais laikomi kvaileliais, nemokančiais gyventi ir apskritai žmonėmis „už borto“. Jeigu pasakysi, kad man gyvenime užtenka to, ką turiu, nenoriu būti nei turtingu, nei sėkmingu – labiausiai tikėtina, kad aplinkiniai palaikys nenormaliu.
Jau pati šiuolaikinė visuomenės filosofija yra paremta dviem pagrindiniais dalykais – pelnu (t. y. gerove) ir konkurencija. Konkurencingumas yra diegiamas nuo pat vaikystės. Atkreipkime dėmesį – ne bendruomeniškumas, ne geranoriškumas kitiems, ne idealizmas ir siekis padaryti pasaulį geresne vieta gyventi, o būtent konkurencingumas, sėkmės ir glamūro kultas pasitinka mūsų vaikus (o juk vaikystė – tai tas laikotarpis, kai žmogus viską priima beveik be jokios kritikos, ir kada gauta informacija turi lemiamos įtakos asmenybės vystymuisi ir visam tolimesniam gyvenimui).
Aukštosiose mokyklose ta kova už būvį išryškėja dar labiau – rotacijos, agresyvios kovos dėl geresnio balo, galimybės nemokėti už mokslą ir stipendijų. Ir jau „visu grožiu“ ta konkurencija atsiskleidžia darbo rinkoje, kur vyksta agresyvi, žiauri, pilna intrigų, nusivylimų, nervų, sugadintų sveikatų bei sudaužytų likimų kupina kova dėl aukštesnės, šiltesnės, pelningesnės vietos.
Mąstymas apie kitus žmones kaip apie konkurentus yra dalykas, kuris kertasi su tradicinėmis visuomenės vertybėmis, kuriomis remdamiesi žmonės gyveno ištisus šimtmečius. Krikščioniška pasaulėžiūra, kuria kažkada buvo paremta visa mūsų Europos civilizacija, šiuo metu yra praktiškai sugriauta, ir senąsias tradicines vertybes keičia absoliučiai priešingos, besikertančios su tradiciniais, šimtamečiais idealais. Iš tikrųjų žmonių prigimtis yra bendruomeniška (juk netgi didžiausi individualistai gyvena ir veikia tos pačios visuomenės viduje), ir pagal tradicinį krikščionišką požiūrį, kiekvienas žmogus turėtų visų pirma galvoti ne apie save (ar savo siaurą artimųjų ratą), o apie kitus – bendruomenę, visuomenę, tautą, netgi pasaulį.
Krikščionys (bei krikščionybei artimai giminiška islamo religija – to paties Šventojo Rašto ir vieno amžinojo Dievo religija) visada mokė siekti bendrų tikslų ir idealų (nepainiokime tikrųjų krikščionių su apsimetėliais, kurie po Dievo žodžio priedanga siekė asmeninių juodų tikslų). Asmeninė laimė krikščionybėje neturi jokios prasmės – ji yra įmanoma tik tada, kai yra pasiekiama bendra visuomenės gerovė (pagal principą „kai bus gerai visiems, tada bus gerai ir man“).
Manau, kad praktiškai visos mūsų visuomenės problemos kyla iš septynių didžiųjų nuodėmių. Žmonės dėl savo bėdų kaltina likimą, gyvenimą, net tą patį Dievą, o nepagalvoja, kad praktiškai viskas, kas bloga atsitinka su mumis, yra mūsų pačių visuomenėje kas dieną masiškai vykstančio (ir toleruojamo) blogio pasėkmė. Šiandien tu pasižiūrėjai pro pirštus į tai, kad tavo vaikas pavogė obuolius iš kaimyno sodo, o po 10 metų, kai vaikas užaugs ir jo veiksmai jau neapsiribos vien obuoliukais, visa tai gali atsisukti ir prieš tave. Arba prieš aplinkinius, net nepažįstamus žmones, ant kurių tau galbūt „nusispjauti“ – bet pagal likimo ir visuomenės dėsnius, jokių „nusipjauti“ nėra. Mes visi gyvename visuomenėje, mes visi esame susiję vienas su kitu, nė vienas veiksmas nepraeina be pasekmių – tiek padarytas blogis, tiek gėris anksčiau ar vėliau grįžta atgal. O abejingumas irgi turi savo kainą, juk ne veltui yra sakoma: „priešai gali tave nužudyti, draugai gali tave išduoti, bet bijoti reikia abejingų, nes dėl jų tylaus pritarimo pasaulyje vyksta ir žmogžudystės, ir išdavystės“.
Kodėl pradėjau kalbą apie septynias didžiąsias nuodėmes? Todėl, kad praktiškai jos visos yra kylančios iš to paties egoizmo, kuris ir yra šio straipsnio tema. Pažvelkime į jų sąrašą: godumas, puikybė, apsirijimas/persigėrimas, pavydas, kerštas, geismas, tingumas. Akivaizdžiai matyti, kad visos jos yra nukreiptos į individo EGO: arba į jo biologinę pusę, organinius malonumus (godumas, apsirijimas, geismas, tingumas), arba į psichologinį egoizmą, idivido vidinio ego „paglostymą“ (puikybė, pavydas, kerštas). Pagalvokime dabar, ar šios septynios nuodėmės, kylančios iš egoizmo, nėra viso pasaulyje vykstančio blogio priežastis? Be jokios abejonės, taip ir yra. Visos bėdos, nuo kasdieninių intrigų iki pasaulinių karų (juk didžioji politika – tai irgi asmeninių interesų bei intrigų susidūrimai, tik kur kas platesniu mastu) kilo būtent kaip šio žmonių daromo blogio pasėkmė. Ir kažkas dar kaltina Dievą dėl karo ar kylančių kainų?
Šių septynių didžiųjų nuodėmių priešingybė yra septynios didžiosios dorybės: tyrumas, santūrumas, saikingumas, narsa/tvirtybė, tikėjimas, viltis, dosnumas. Jis turi visai priešingą prigimtį – nėra nukreiptos į save, į savo asmeninius egiostinius tikslus, bet į savo norų apribojimą vardan kitų, į bendruomenišką altruizmą. Taip, laikytis septynių didžiųjų dorybių – žymiai sunkiau, nei skęsti nuodėmėse. Į nuodėmę papulti pastangų nereikia, tai dažniausiai gaunasi ir taip, savaime, o dėl gėrio tenka šiek tiek pasistengti.
Be abejo, ne visada lengva jausti saiką biologiniuose dalykuose (maistas, lytinis santykiavimas), ką nors atiduoti tam, kam to labiau reikia (juk dažnai tenka matyti, kad gatvėse net išmaldos neasocialiai atrodantiems skurdiems asmenims „padorūs miestelėnai“ nenori duoti, nes atseit „neturi“, ko nepasakysi iš jų pakankamai neblogo apsirengimo), nelengva būti teisingam, kai būti neteisingam yra tiesiog patogiau ir naudingiau. Bet tokia jau gėrio ir blogio prigimtis – blogis atsiranda savaime, o gėris reikalauja pastangų. Dėl blogio stengtis nereikia – vos atleidi vadžias, o jis jau ir subujoja.
Bet nors gėris, altruizmas ir reikalauja pastangų, bet duoda didžiulę naudą – tai visos visuomenės geranoriškas, harmoningas, darnus sugyvenimas, bendruomeniškumas, sugebėjimas bendrai siekti tikslų (ir be abejo, greičiau ir efektyviau juos pasiekti). Tuo tarpu egoizmas, „asmeninės laimės“ ieškojimas skaldo visuomenę, paverčia ją ne bendruomeniška, o susipriešinusia, agresyvia, kuri kiekvienas iš anksto į kitą žiūri kaip į potencialų priešą, konkurentą, kurį reikia pastumti į šalį, kol jis nepastūmė tavęs. Altruizmas ir mąstymas bendruomeniškomis kategorijomis – tai Dievo kelias. O kieno kelias yra egoizmas ir siauras apsiribojimas savo gerove...?
Netgi tuo pačiu sovietmečiu, kurį šiuo metu yra labai priimta laikyti „bjauria atgyvena ir nemoderniu laikotarpiu“, buvo kur kas daugiau bendruomeniškumo bei bendražmogiškų moralinių vertybių. O šiuo metu visuomenėje yra įsivyravęs toks susipriešinimas, agresija ir susvetimėjimas vieni kitų atžvilgiu, kokio turbūt dar niekuomet nėra buvę. Kaip sako senesni žmonės - „seniau eidavai mišku, sutikdavai kokį nors žmogų – ir jau ne taip baisu, o dabar eini ir bijai, kad tik ko nors pakeliui nesusitiktumei“. Ar tokie dalykai mūsų baisiais tempais nykstančiai šaliai yra į naudą? Kažkodėl labai tuo abejoju.
Per paskutinį teismą niekas mūsų nepaklaus, ką gero padarėme sau, bet užtat bus paklausta, ką gero padarėme kitiems. Verta pagalvoti apie tai.
