Šiandien ryte užbėgusi į parduotuvę, užmačiau tokią situaciją: apsipirkinėja tėvelis su mažu vaiku. Vaikas ima sūrelį, o tėvelis “Tokį mažą? Imk šitą” – ir parodė į dvigubai didesnį. Kadangi būtų nemandagu ilgai įsistebeilyti į svetimus žmones, aš, žinoma, nemačiau, kuo ši situacija užsibaigė (krepšelio pirkinio taip pat netikrinau), bet numanau, kad vaikas pasiėmė tą didesnįjį sūrelį.
Turbūt suprantate, kur aš linkstu :) Vienas dalykas, kodėl mes prieštaraujame vaiko pasirinkimui? Ar tikime, kad jis nemoka pasirinkti? Tokiais pasakymais, kaip pavyzdyje, mes leidžiame vaikui manyti, kad juo nepasitikime, kad manome, jog jis nesugeba pasirinkti tinkamai. Galbūt grubiai pasakysiu, bet dažnai pastebiu, kaip yra menkinamas vaiko gebėjimas pasirinkti ir priimti sprendimą. Leiskime vaikui ugdytis pasitikėjimo savimi ir atsakomybės jausmus! Taip jis mokosi gyventi ir tapti savarankiška asmenybe. Susilaikykime nuo netinkamų komentarų vaiko atžvilgiu, nuo mažens leiskime jam priimti sprendimus, pavyzdžiui, kuo apsirengti, kaip šukuotis, ką žaisti. Tik taip vaikas išmoksta priimti teisingus sprendimus.
Antras dalykas, kurį pastebėjau šioje situacijoje – prekybos pramonės poveikis mums. Stengiamasi gaminti maisto produktus ir gėrimus didesnėse pakuotėse, pateikiama kuo įspūdingiau ir reklama būtinai siejama su mums aktualiomis emocijomis: “Būdama puiki mama, jūs tikrai vaikui nupirksite šį nuostabų žaislą/skalbsite šia priemone/gaminsite su šiais produktais..” – teko matyti, kaip gražiai žaidžiama mūsų emocijomis ir kompleksais. Todėl ir nemėgstu televizijos – mažai liko vertingų laidų.
Taigi, šiandienos pamąstymams, būtų du dalykai:
Kiek savo vaikui leidžiame augti kaip savarankiškai asmenybei, gebančiai priimti “teisingus ir neteisingus” sprendimus?
Kiek patys esame sąmoningi ir gebame kritiškai įvertinti mums siūlomas prekes ir paslaugas?
Gražios ir saulėtos dienos!
Su geriausiais linkėjimais,
Aurelija Bučmytė – socialinė darbuotoja, Meno terapijos taikymo specialistė