Kaip ir dauguma jaunuolių šią vasarą nusprendžiau palepinti save festivaliu. Nors bilietą įsigijau dar rudenį, išvykos praktiškai neplanavau, lūkesčių beveik neturėjau, žinojau tik viena – noriu išgirsti nepakartojamą Dub Fx, kurio dainas kas dieną niūniuoju galvoje, dainuoju duše ar klausau prieš miegą. Tai buvo mano trečiasis festivalis, taigi nesijaučiu tokių dalykų eksperte. Bet mano galvoje susipynė keletas minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti su tais, kurie negali nuspręsti – važiuoti į festivalį jiems, ar ne?
Niekada nebuvau vakarėlių liūtė ir vietos, kurioe žmonių yra daugiau, nei galiu įsivaizduoti, man nebuvo geidžiamos. Vis dėlto festivaliai mane sudomino – norėjau juos palyginti, pažiūrėti, ką man jie pasiūlys.
„Granatos“
Atvykus į Rumšiškes, eilėje laukti teko kelias valandas, nuvažiuoti iki palapinių miestelio buvo nepatogu. Bet, atvykus ir įsikūrus, prašviesėjo galvoje ir supratau, jog dabar galėsiu nuostabiai praleisti savaitgalį. Dar pirmą dieną stebino veikla, kurią siūlė organizatoriai, originalios užduotys ir konkursai, o mėgstamų atlikėjų pasirodymai vertė nekantrauti labiausiai. Pirmą vakarą pasirodė garsios Lietuvos ir užsienio žvailgždės, smagiai pasišokom, tačiau po koncerto supratau, kodėl vis dvejoju, ar vykti „festivaliauti“. Keli mane sugluminę faktai:
1. Nesterilumas, nesterilumas, nesterilumas... Tualetai – kažkas baisaus. Girdėjau, kad festivalyje buvo daugiau nei 10 000 žmonių, o tualetų užtektų gal tris kartus mažesnei auditorijai. Jau pirmą dieną praeiti pro juos buvo kančia. O į juos eiti norėdavosi tik tada, kai LABAI reikėjo. Tomis akimirkomis svajojau būti vyru.
2. Keturios būdelės, kuriose buvo dušai. Žmonės eilėje laukė 1-2 valandas. Negana to, jie mokami. Situaciją gelbėjo šalia buvusios Kauno marios, kurios buvo atgaiva ir paguoda saulėje kepančiam kūnui.
3. Miegas palapinėje – labai indivudualus dalykas. Man asmeniškai dažniausiai jis nekelia problemų. Bet per festivalius apie miegą galima beveik pamiršti. Porą valandų klausiausi kalbų apie narkotikus bei vaikino, kurio juokas buvo toks garsus, jog jaučiausi lyg šis būtų rėkęs man tiesiai į ausį su mikrofonu. Jei jūs prisitaikote prie tokių salygų – festivaliai kaip tik jums, tačiau tokiems kaip aš (maždaug suderintas miego ritmas) jis gali būti sunkus.
4. Visur eilės. Keliaudama priėjau prie išvados, kad vežtis savo maisto nelabai apsimoka (vėlgi, tokiems išlepusiems kaip aš, kurie sugraužia pakelį sausainių ir pusę dienos skundžiasi pilvo skausmais). Maistas sugenda, sušyla, ištęžta. Pirkti tikrai yra ką – skanutėliai blynai, tarp kitko, visai pigūs, picos, kukurūzai, dešrelės ir net gi SUSHI. Gaila, kad norėdamas nusipirkti tą blyną eilėje turi stovėti valandą.
Gal gali pasirodyti, jog esu nepatenkita festivaliu, bet tai netiesa. Manau, buvo padaryta daug gerų dalykų, surinkti neblogi atlikėjai, visuomet buvo galima rasti veiklos. Viskas priklauso nuo lūkesčių ir poreikių. Maloniai nustebinę dalykėliai:
1. Tvarkinga, gera aparatūra, smagūs koncertai (nesu ekspertė, bet garso nebuvo nei per daug, nei per mažai). Mane asmeniškai ypač užvedė Dub Fx. Prisiminsiu tą valandą visą savo gyvenimą – kaip jis genialiai visus garsus sujungia į vieną harmoniją ir sukuria žodžius, kurie, regis, skirti būtent mano sielai. John'o Newman'o visos dainos atrodė vienodos, o pačių žinomiausių jis, atrodė, net neketino dainuoti. Koncerto pabaigoje publika pradėjo skanduoti „love me again“ ir dainininkas grįžo į sceną. Pasišokti bei padainuoti jau iki skausmo žinomas dainas suteikė galimybę ir Lietuviškos grupės – G&G Sindikatas, biplanai, L. Adomaitis ir kiti.
2. Veikla. Prigalvota įdomių dalykų, pavyzdžiui šaudymasis kečupu arba, kaip mes jį vadinom, „šiknos tinklinis“. Ugniagesiai smagiai ant žmonių laistė vandenį. Be to, Rumšiškės – nuostabiai graži vieta. O vietos ten buvo daug. Galėjai atrasti ir vietą ampąstymams, jei norėtum pabūti ramiai, nieko netrukdomas, ir vietą, kur tave ras kiekvienas draugas.
3. Draugiški žmonės. Tai ir padarė festivalį ypatingą. Man asmeniškai buvo toks nutikimas, kai „pamečiau“ draugus, jie manęs ieškojo, o suradę nusivedė į vietą, kurioje mane visi pasitiko lyg iš mūšio grįžusį partizaną – apsikabino, paspaudė ranką, skandavo mano vardą. Tai atrodė baisiai keista, bet kartu ir taip smagu. Buvo keista girdėti ne vardą „Mariau“.
Nepaisant to, ar festivalis patiks, ar ne, gai nuspręsti tik pats žmogus – viskas priklauso nuo lūkesčių ir poreikių. Man asmeniškai festivalis yra ne tik pramoga, bet ir darbas, svajojimas apie namuose laukiančią šiltą lovą bei vėsų vandenį duše.
Arba štai dar – draugo palapinės prieangyje apsistoti nakčiai nusprendė nepažįstamasis. Ir vietoj to, kad kas nors jį išvytų, jis buvo maloniai sutiktas (pafotografuotas, aišku, iš jo pasijuokta (draugiškai), sukurta įvairių versijų apie tai, kaip jis ten atsirado), ryte papaskojo žinojęs tik savo palapinės spalvą ir matęs jos vidų, taigi nusprendė naktį nesivarginti ir neieškoti, o tiesiog nusnūsti panašiame „būste“.
Gal nieko naujo aš jums ir nepapasakojau, bet norėjau ant popieriaus (šiuo atveju gal nelabai ant popieriaus, bet panašiai) pasidalinti savo mintimis. Apibendrindama norėčiau padėkoti visiems dalyvavusiems, visiems organizavusiems „Granatas“. Šiaip gerbiu žmones, kurie moka pasidaryti šventę iš niekur. Žmonėms, kurie ruošiasi vykti į festivalį kitais metais ar kur kitur šiais, palinkėti nenusiteikti labai skeptiškai dėl man straipsnio ar kitų žmonių komentarų – juk kiekvienas festivalis kiekvienais metais kitoks. Mes kitokie.
P.S ko gero kiekvienam, buvusiam „Granatose“, ši daina jas dar primins ilgai.
