Žmonės šiais laikais galvoja, kad mokslas išsiaiškino vos ne viską, o jeigu neišsiaiškino – tai labai greit išsiaiškins. Mokslas dažnai yra priešinamas su religija, nors realiai tam nėra jokios priežasties – mokslo atradimai religijai neprieštarauja. Jeigu kalbėti apie Dievo egzistavimo paneigimą, tai šiuolaikiniai žmonijos moksliniai ir technologiniai pasiekimai, kad ir kokie jie mums atrodytų įspūdingi, iš tiesų yra per daug menki ir juokingi, kad galėtų atsakyti į tokį esminį, tūkstantmetį Visatos klausimą.
Ateistai, kurių šiais laikais ypač daug, yra tvirtai įsitikinę, kad Dievo nėra, ir skleidžia savo nuomonę kitiems, nors neturi tam jokių įrodymų. Mokslo pasiekimai? O kada jie įrodė, kad Dievas neegzistuoja? Kad tokių įrodymų niekada nebuvo pateikta. Žmonės praktiškai neturi jokio pagrindo teigti, kad Dievo egzistavimas, atseit, yra neįmanomas.
Norėčiau pateikti priešingą požiūrį: manau, kad Dievo NEEGZISTAVIMAS yra neįmanomas. Kodėl? Dėl labai paprastos ir logiškos priežasties. Kokia ta priežastis? Bandysiu nuosekliai paaiškinti.
Kad ir į kiek klausimų atsakytų šiuolaikinis mokslas, bet jis niekaip neprisikasa prie esminės Visatos egzistavimo ir atsiradimo priežasties. Kad ir kiek būtų atsakyta klausimų, bet tie atsakyti klausimai tik užduoda vėl naujus klausimus. Šiais laikais manoma, kad Visatos egzistavimo priežastis – didysis sprogimas, įvykęs prieš milijardus metų, kai singuliarinis taškas, turintis begalinę masę, staiga ėmė plėstis ir davė pradžią materijai, žvaigždėms, galaktikoms ir viskam, kas sudaro dabartinę Visatą. Ši hipotezė šiais laikais yra visuotinai priimta, mokslininkai yra surinkę daugybę ją patvirtinančių įrodymų: galaktikų tolimo viena nuo kitos greitis, reliktinis spinduliavimas, raudonasis poslinkis ir t. t. Taigi, didįjį sprogimą galime laikyti beveik įrodytu Visatos atsiradimo faktu, ir dėl jo realumo kažin ar verta ginčytis. Bet ar tai yra galutinis atsakymas į visus su pasaulio sandara susijusius klausimus? Toli gražu ne. Iškyla dar daugiau klausimų:
Iš kur atsirado tas singuliarinis taškas?
Dėl kokių priežasčių jis „sprogo“, t. y. pradėjo plėstis?
Kas buvo už to taško ribų? Tuo pačiu – kas yra už mūsų Visatos ribų?
Kaip atrodo visatos pakraštys? Gal tai kieto pavidalo „siena“, gal tiesiog riba, prie kurios priartėjęs išnyksti, kaip papuolęs į juodąją skylę, o gal kažkas kita, kol kas sunkiai įsivaizduojamo mūsų protui?
Ar mūsų Visata yra vienintelė? O gal yra daugiau visatų?
Ir taip toliau. Pamodeliuokime situaciją: tarkime, mokslininkai kada nors išsiaiškins, kad Visatų yra ne viena, o kelios, ir jos plečiasi kažkokioje mums nepažįstamoje erdvėje X. Tarkime, ta erdvė X yra visai kitokio tipo – žalia, raudona, oranžinė (na, čia vaizduoju primityviai, vaizdingumo dėlei, gal ten net nėra spalvų), o joje kažkokiu būdu susidaro singuliariniai taškai, kurie sprogsta ir pavirsta juodais besiplečiančių visatų rutuliais su baltomis galaktikų dėmėmis. Gražus vaizdelis, ar ne?
Ir ar tai jau irgi būtų galutinis atsakymas? Ne. Tuomet jau kiltų daugybė klausimų apie tą erdvę X: iš kur ji atsirado, kas buvo prieš jai atsirandant, ar ji turi ribas, kas yra už jos, kodėl joje susidarė Visata ar visatos, ir t. t. Taigi, atsakymų ne sumažėtų, o tik dar labiau padaugėtų.
Taigi, link ko bandau eiti: kad ir kiek mokslas išsiaiškintų, kad ir kiek daug klausimų atsakytų, bet vis tiek atsiras naujų klausimų – kas buvo prieš tai, ką mes žinome dabar, ir kas yra už to, ką mes pažįstame dabar. Taigi, ko gero, galiausiai mokslas turės prieiti išvadą, kad egsistuoja kažkokia begalinė energijos ar kažkokios kitokios mums dar nepažįstamos ir nesuvokiamos substancijos forma, kuri egzistavo visada, kuri iš niekur neatsirado ir kuri yra VISKO priežastis, bei palaiko nuolatinę egzistuojančią Visatos tvarką ir pusiausvyrą. Ar įsivaizduojate kitokią galutinę mokslo stotelę? Kažin, ar gali būti kitokių variantų.
Ir kas tai būtų? Tai būtų akivaizdus Šventojo Rašto pamatinių tiesų įrodymas, tiksliau, paties Dievo egzistavimo įrodymas. Juk Dievas būtent ir yra laikomas visur esančiu, nesukurtu ir begaliniu, Dievas yra visko, kas egzistuoja pasaulyje, pirminė priežastis. Taigi, ar vis dar galvojate, kad „Dievo tikrai nėra, tai davatkų prasimanymai“?
Aišku, jeigu kažkas įsivaizduoja, kad krikščionys tiki į senį su barzda ant debesies, tuomet tikrai labai klysta. Dievas nėra joks senis ant debesies, jis apskritai neturi jokio nei žmogiško, nei materialaus pavidalo. Kas yra Dievas pagal tikrąjį krikščionišką supratimą, paminėta yra aukščiau – visur esantis, visko priežastis, palaikantis Visatos tvarką, niekieno nesukurtas. Taip mums teigia krikščioniškos tiesos, su kuriomis dauguma susipažįstame dar vaikystėje. Tuo tarpu senio ant debesies įvaizdis yra tiesiog juokingas ir nieko bendro neturi nei su krikščionių Dievu, nei Krikščionybei artimai giminiško Islamo Alachu (musulmonų Alachas – tai tas pats, kas ir krikščionių Dievas, žodis „Allah“ arabų kalba reiškia ne ką kitą, o Dievą, ir lingvistiškai yra kilęs iš tos pačios semiotiškos šaknies, kaip ir Biblijoje minimas hebrajiškas terminas „Eli“ arba „Elohim“).
Senio ant debesies (dažnai dar ir su žaibu rankoje) įvaizdis iš tikrųjų yra perimtas iš senųjų indoeuropietiškų kultų: panašiai buvo vaizduojami baltų Perkūnas, slavų Perunas, germanų Toras, graikų Dzeusas, romėnų Jupiteris ir t. t. Atėjus krikščionybės erai, dalis žmonių Dievo sąvokai pritaikė senuosius pagoniškus įvaizdžius (kaip ir kai kurias šventes, pavyzdžiui, Kalėdas – iš tikrųjų Jėzaus gimimo data yra žinoma tik metų, bet ne mėnesių ir dienų tikslumu), nors realiai tie įvaizdžiai neatitiko krikščioniškos monoteizmo esmės. Keista, kad tie klaidingi įvaizdžiai, akivaizdžiai besikirsdami su Biblijos tiesomis, išliko iki šių laikų.
Galvojantiems, kad Dievas, į kurį tikime, yra senis ant debesies, galima atsakyti: būkite ramūs, toks „dievas“, kokį jūs įsivaizduojate, tikrai neegzistuoja, o jeigu norite sužinoti, kas iš tiesų yra Dievas, perskaitykite pradžiai bent Katekizmą, iš kurio moko vaikus prieš pirmą komuniją, o vėliau – Šventąjį Raštą. Keista kartais žiūrėti, kaip krikščionis vadina paranojikais ir neišmanėliais tie žmonės, kurie patys net nesidomėjo religija ir net nežino, ką neigia.
Todėl nelogiška ir neigti religinę moralę, kaip „atgyvenusią ir neaktualią“. Kas yra religinė moralė? Tai yra paklusimas Dievo tvarkai, amžinai Visatos ir pasaulio tvarkai. Moralė yra viskas, kas pozityvu, teigiama ir užtikrina gyvenimą ir tobulėjimą. Tuo tarpu amoralumas arba nuodėmės – tai, kas kertasi su Dieviška Visatos ir gyvenimo tvarka, neša blogį, mirtį ir susinaikinimą. Visos nuodėmės anksčiau ar vėliau priveda prie liepto galo ir susinaikinimo arba atskirą individą, arba netgi visą visuomenę, jeigu tampa masiniu reiškiniu. Todėl sakyti, kad moralė nereikalinga – tai tas pats, kas kirsti šaką, ant kurios sėdime. Nes be moralės gyvenimas neįmanomas. Tiksliau, gal ir įmanomas trumpą laiką, bet vėliau tai priveda prie baisių pasekmių.
Rusų istoriko ir etnografo Levo Gumiliovo knygoje „Senovės Rusia ir Didžioji Stepė“ yra labai įdomių istorinių įžvalgų apie didžiųjų monoteistinių religijų – Krikščionybės ir Islamo – atsiradimą, plėtrą ir ideologiją. Viena iš įdomiausių – apie keturias būties formas:
1. Tai, kas nesukurtas, bet kuriantis. Čia ir yra būtent tai, ką mes vadiname Dievu.
2. Tai, kas sukurtas ir kuriantis. Tai yra žmogiškasis intelektas, kuris gali keisti pasaulį ir kurti naujus, iki tol gamtoje neegzistavusius dalykus.
3. Tai, kas sukurtas, bet nekuriantis. Ši kategorija labai plati – į ją patenka visa gyvoji ir negyvoji Gamta, viskas, kas yra aplink mus, ir mūsų pačių biologiniai organizmai.
4. Tai, kas nesukurtas ir nekuriantis. Ši kategorija – tai, kas numirę, suirę, taip pat mirusių žmonių atpalaiduota gyvybinė energija. Tiksliau, tai vadinamasis dvasių, arba pomirtinis pasaulis.
Mes visi gyvename antrajame ir trečiajame lygmenyje. Pirmasis – Dievo lygmuo – mums yra sunkiai suprantamas ir aprėpiamas, mes apie jį žinome daugiausiai iš religijų. Į ketvirtąjį lygmenį patenkame po mirties. Įdomi hipotezė, reikėtų pasakyti. Ir pakankamai logiška – ne mistifikuota, ne mitologizuota, ne romantizuota, o beveik moksliška.
Tam tikri žmonės, ko gero, iš prigimties turi labiau išvystytą sugebėjimą iš antrojo ir trečiojo lygmens “prisijungti” prie pirmojo lygmens, arba kaip rašoma Biblijoje – bendrauti su Dievu. Ar ne tokius žmones mes vadiname pranašais ai aiškiaregiais? Nereikia primityviai galvoti, kad Abraomas, Mozė, Elijas, Jėzus ar Mahometas kalbėjosi su Dievu balsu – tas vadinamasis bendravimas tikriausiai vyko pasąmoninių minčių lygmeniu. Iš tikrųjų, vadinamąjį “šeštąjį pojūtį” turi dauguma žmonių, tik vienų jis iš prigimties stipresnis, kitų silpnesnis. Juk manau, daugeliui teko girdėti apie pranašingus sapnus, nuojautas ar pasitvirtinusius ateities numatymus? Juk tai ir gali būti to paties “šeštojo pojūčio’ pasireiškimai.
Dar daugiau – “šeštasis pojūtis” sutinkamas ne tik žmonių tarpe, bet ir gamtoje. Juk žinome, kad katės nujaučia savo mirtį ir retai kada nudvesia namie – prieš tai jos išeina iš namų. Daugeliui pažįstamas šunų kaukimas prieš kieno nors mirtį. Gali būti, kad gyvūnų “šeštasis pojūtis” yra netgi stipresnis nei žmonių, o žmonėms jis užslopintas dėl to, kad žmonėms labiau būdingas loginis mąstymas, slopinantis instinktus. Aišku, jokiu būdu nesakau, kad loginis mąstymas yra blogai – iš tiesų tai yra vienas geriausių dalykų, juk būtent tai mus ir skiria nuo gyvūnų (gyvūnai nemąsto ne tik logiškai, bet ir apskritai negali mąstyti) ir civilizaciją žmonės pastatė būtent sugebėjimo mąstyti dėka.
Tik blogai tai, kad sukūrę civilizaciją, mes praradome moralinį pagrindą, kaip Biblinis Liuciferis ėmėme maištauti prieš patį Dievą ir amžinąsias dorovės taisykles, galvodami kad “mes viską žinome geriau”, ir Biblijos bei Korano pranašystės teigia, kad dėl šito mums teks labai pasigailėti… Nes prieš Dievą, prieš amžinuosius dėsnius – neprikovosi. Mes per maži vabalai, kad prikovotume.
Aišku, tai, ką čia rašau, nepretenduoja į absoliučią tiesą, lygiai taip pat, kaip ateistai, kurie sako, kad “Dievo nėra”, taip pat negali į ją pretenduoti, nes jie neturi jokių įrodymų. Kaip viskas bus toliau – pamatysime patys, gali būti, kad tai spės pamatyti dar mūsų karta. Nes Biblijos ir Korano pranašystės šiais laikais akivaizdžiai artėja prie išsipildymo (gal ne po 20 ir net ne po 50 metų, bet tas faktas, kad pranašystės po truputį pildosi, darosi akivaizdus paskaičius Apreiškimą Jonui, arba Apokalipsės Knygą - aprašyta pasaulio politinė situacija bei moralinės tendencijos akivaizdžiai atitinka), o masinis religijos atmetimas, demoralizacija ir vartojimo, malonumų bei pinigų kultas veda pasaulį ne pačia geriausia linkme. Ką jūs rinksitės – laikytis Dievo tvarkos, ar nesilaikyti, galvoti, kad “mes galingi, mes visagaliai, mums nereikia autoritetų, mes viską žinome geriau”? Tai kiekvieno pasirinkimas. Aš pasirinkau laikytis – savo paties labui.
