Nors esame labai dėkingi Lietuvos valstybei, suteikusiai mums nemokamą aukštąjį išsilavinimą, gana tylėti prisidengus posakiu, jog dovanotam arkliui nežiūrima į dantis. Nes iš tiesų sąžiningai mokėdami mokesčius, už šį mokslo arklį sumokėjome visi: mūsų tėvai, mes patys ir jūs, mieli skaitytojai. Būtent todėl visuomenė turi teisę žinoti apie tai, kas gi vyksta Mykolo Romerio vardu pavadintame universitete.
Forma šis universitetas pasirūpino puikiai – naujuosiuose rūmuose ypač gražios auditorijos, modernios skaityklos.
Taip, objektyvumo dėlei reikia paminėti, kad savo forma šis universitetas pasirūpino puikiai – naujuosiuose rūmuose ypač gražios auditorijos, modernios skaityklos, koridoriuose – žymių tapytojų darbai, informacinės švieslentės ir kompiuteriai, tinklalapyje – gražiai aprašytos studijų programos. Tačiau apie turinio kokybę, dalykišką santykį ir pagarbą čia galvojama gerokai per mažai. Žinoma, žvelgiant filosofiškai, ši patirta kova už būvį uždėjo mums šarvus, tačiau klausimas, ar grūdinimas tikrai yra... pagrindinė aukštojo mokslo funkcija?
Todėl nebadykite pirštais į blogai „išreitingavusius“ ir nesiginkite, kad šis atviras laiškas – dar vienas juodas „konkuruojančios firmos“ darbelis. Priimkite šį laišką kaip skatinantį pažangą, apie kurią taip drąsiai šnekėjote viešojoje erdvėje.
Apie mistiškus moksliškumo kriterijus
Teigiama, jog reitinguojant universitetus didžiausias dėmesys skiriamas moksliškumui, todėl atrodo vertinga aptarti pastebėtus niuansus. Štai studentė A, apsigynusi baigiamąjį magistro darbą ir ketinanti tęsti studijas doktorantūroje, dėl geresnio konkursinio balo per metus planuoja parašyti „niolika“ mokslinių straipsnių. Taip, išgirdote teisingai, „niolika“. Taigi, arba studentė – multitalentas, arba... kažkas ne taip? O štai garbaus amžiaus profesorius, habilituotas mokslų daktaras, vadovaujantis studentės B baigiamajam magistro darbui, sveikina ją, atlikus Lietuvoje unikalų ir šaliai labai reikalingą tyrimą, tikisi drauge publikuoti mokslinį straipsnį ir skatina tęsti studijas doktorantūroje. Tačiau magistro baigiamųjų darbų gynimo dieną jos darbas tebūna įvertintas penkiais balais. Norite dar? Studentė C, kurios baigiamasis darbas įvertintas šešetu, drauge su darbo vadove žada publikuoti mokslinį straipsnį. Taigi turbūt pagrįstai kyla klausimas, ar pati akademinė bendruomenė yra susitarusi dėl moksliškumo kriterijų? Esame tikri, kad formalų, „popierinį“ atsakymą, kaip ir visada, jie turi, tačiau kaip yra iš tiesų?
Turbūt pagrįstai kyla klausimas, ar pati akademinė bendruomenė yra susitarusi dėl moksliškumo kriterijų?
Niekinė karta ar niekinis universitetas?
Kodėl šiame universitete recenzentai, pagal nuostatus privalantys pateikti baigiamojo magistro darbo recenziją studentui vėliausiai dieną prieš gynimą, leidžia sau atsiųsti recenziją pirmą valandą nakties – taigi, likus maždaug aštuonioms valandoms iki darbo gynimo? Valandoms, kurios, atsižvelgiant į paros laiką, tarsi turėtų būti paskirtos miegui ir kelionei iš kito miesto į sostinėje esantį universitetą, bet ne atsakymų į recenzento klausimus paieškoms. Kodėl šiame universitete buvo tarsi be žinios dingusių baigiamųjų darbų vadovų, kurie neatsakinėdavo nei į laiškus, nei į skambučius, nesuteikė konsultacijų, o galiausiai, prispaudus juos prie sienos, visa baigiamojo magistro darbo kritika, jeigu ją taip galima būtų pavadinti, tebuvo „Įspūdis geras. Sėkmės!“. Beje, studentė E, apie kurios darbą šitaip pasakė, galiausiai buvo įvertinta tradiciškai – penketu.
Ir jeigu mes esame tokia niekinė karta, kodėl neatsikratėte mumis dar po pirmojo ar antrojo studijų pusmečio?
Tačiau studentai, nuolat bendradarbiavę su darbų vadovais ir uoliai taisę savo baigiamuosius darbus pagal jų išsakytas pastabas, galiausiai vis tiek buvo įvertinti itin prastai. Sutikite, kažkas čia ne taip. Ir jeigu iš tiesų mes esame tik niekinė karta, kuri nesugebėjo net su baigiamųjų darbų vadovų pagalba parašyti padorių darbų, kviečiame atsakyti visų pirma sau patiems: kodėl tada valstybė finansavo mūsų mokslus, mūsų studijų vidurkiai buvo nuo „puikiai“ iki „gerai“, o kituose universitetuose apie kai kuriuos mūsų sakė „Studentas iš didžiosios raidės“? Ir jeigu mes esame tokia niekinė karta, kodėl neatsikratėte mumis dar po pirmojo ar antrojo studijų pusmečio? Savo ruožtu atsiprašome, kad norėjome, tačiau neišgalėjome sau leisti mesti studijų šiame universitete: pagal įstatymų numatytą tvarką nutraukę valstybės finansuojamas studijas, mes būtume turėję už jas sumokėti.
Universitetas, kuriame baigiamojo darbo recenzija – nieko nereiškia?
Taip pat būtų be galo įdomu išgirsti, kokia gi yra tikroji baigiamojo darbo recenzijos funkcija Mykolo Romerio universitete, jei baigiamasis darbas X, gavęs nemažai aukščiausių recenzento įvertinimų ir pagyrų, galiausiai komisijos būna įvertintas tik penkiais balais? Tiesos dėlei reikia paminėti, kad baigiamasis darbas Y, gavęs be galo prastą recenzento įvertinimą ir daug kritikos, komisijos ir vėl būna įvertintas penketu. Tačiau rasti teisybės teisės universitete neįmanoma, nes universiteto apeliacijų nuostatai nenumato galimybės teikti apeliacijų dėl baigiamojo darbo galutinių įvertinimų. Todėl būtų be galo prasminga ir įdomu, jei būtų sudaryta kompetentinga komisija iš reitinguojamų universitetų, kuri pasiryžtų peržiūrėti šiais metais Mykolo Romerio universitete apgintus magistro baigiamuosius darbus, recenzentų bei vadovų atsiliepimus ir pateiktų savo vertinimus. Kažkodėl akademinė nuojauta kužda, kad šie įvertinimai gerokai skirtųsi. Tačiau mažai tikėtina, kad kritiką nenoriai priimantis universitetas pasiryžtų šiam eksperimentui.
O gal žuvis pūva nuo galvos?
Taip pat šio atviro laiško autoriams kilo klausimas, kaip Mykolo Romerio universitetas kontroliuoja, ar pats atitinka sau keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, akcentuojama, kad universitete yra kaupiamojo balo sistema, tačiau per dvejus studijų metus buvo tikrai ne vienas dėstytojas, nesilaikęs kaupiamojo balo sistemos ir tiesiog nevertinęs semestro metu atliktų užduočių, todėl egzamino pažymys buvo vienintelis ir galutinis dalyko įvertinimas. Gal todėl, kad dėstytojui iš peties padirbėti kartą per semestrą yra tiesiog paprasčiau? Šiame universitete buvo ir daugiau keistų nutikimų, atspindinčių iš tiesų gana ūkišką požiūrį.
Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universitetas organizuoja konferenciją, kurioje dalyvavimas šio universiteto studentams yra mokamas. O dalyko X dėstytojas sako, jog kiekvienam, dalyvavusiam konferencijoje, pridės prie kaupiamojo balo atitinkamą dalį... Sutikite, kaip turguje, ar ne?
Taigi reikia prisiminti, kad žuvis pūva nuo galvos – tai ne dailūs berniukai lakuotais batais ir nenatūraliai įdegusios mergaitės labiausiai sugadino Mykolo Romerio universiteto vardą. Jie yra tik statistiniai vienetai, žaidžiantys pagal jiems universiteto akademinės bendruomenės primestas taisykles. O akademinė bendruomenė čia kartais kvepėdavo prastai: štai magistro baigiamųjų darbų komisijoje susėdę jauni mokslininkai prunkščia į kumštį iš garbaus amžiaus profesoriaus parašytos recenzijos; o jauna mokslų daktarė, studentui sakant ginamąją kalbą, nusprendžia pasidažyti lūpas; štai nacionalinių apdovanojimų ir pripažinimo užsienyje sulaukęs akademinės bendruomenės narys, stojęs ginti savo studento, taršomo aršios komisijos iki ašarų, būna tiesiog nutildomas; o vienas profesorius, palydėjęs savo studentę į gynimus, tyliai jai pasako: „Eik aukštai iškėlusi galvą ir laikykis oriai, nors šitas gyvačių lizdas ir tryps tave į miltus.“ Taigi, magistro baigiamųjų darbų gynimai priminė ne ką kita, o akademikų tarpusavio santykių aiškinimąsi, kuriuose studentai buvo tik beprasmės kovos įrankiai, tačiau... labiausiai nukentėjo.
Jausmai, kuriuos mes išsinešame – neteisingumas ir pažeminimas
Po vienos magistro baigiamųjų darbų gynimo dienos, paskelbus rezultatus, studentė D garsiai pasibaisėjo: „Kaip paaiškinti, jog žmonės, studijavę valstybės finansuojamose vietose, niekada neturėję akademinių skolų ir rašę savo baigiamuosius darbus pusantrų metų, masiškai gauna iš jų tokius įvertinimus kaip penketai ir šešetai?“ Kažkuri komisijos narė atkirto: „O koks jums skirtumas, penki ar dešimt?“. Taigi, miela ponia, mes jums atsakome, koks gi yra skirtumas: jūs užkirtote kelią mums svajoti apie tolimesnes studijas, nes jokiam užsienio universitetui mes negalėsime paaiškinti, kaip gi iš tiesų yra vertinami baigiamieji darbai Mykolo Romerio universitete.
Jūs užkirtote kelią sužinoti, kiek gi iš tiesų objektyviai verti mūsų baigiamieji darbai, nes viršų ėmė plėšrumas, netaktas, subjektyvumas ir emocijos.
Jūs užkirtote kelią sužinoti, kiek gi iš tiesų objektyviai verti mūsų baigiamieji darbai, nes viršų ėmė plėšrumas, netaktas, subjektyvumas ir emocijos. Taigi, liūdniausia, kad per dvejus metus ne tik nesugebėjote reabilituoti universiteto vardo, bet ir galutinai užkirtote kelią pagarbiai apie jį atsiliepti. Miela ponia, skirtumas dar ir tas, kad baigdami Lietuvos konstitucinės teisės tėvo – Mykolo Romerio (pasižymėjusio demokratiškomis pažiūromis ir aukščiausios prabos žmogiškosiomis savybėmis) vardu pavadintą universitetą, jausmai, kuriuos mes išsinešame – tai neteisingumas ir pažeminimas. Tokio vardo universitete ypač liūdna sutikti akademikų, savo elgesio manieromis ir kalbos intonacijomis tiesiog traukiančių gėdą inteligentijai. O mes manėme, kad būti akademiku – tai visų pirma būti sektinu pavyzdžiu, būti autoritetu, būti aukščiau savo kompleksų ar pasipūtimo. Po pabendravimo su magistro baigiamųjų darbų komisijų nariais, per universitetą net nuvilnijo klausimas: „Kaip reikia sugebėti į vieną vietą surinkti tiek daug neapykantą studentams jaučiančių žmonių?“. Todėl ypač gaila, kad universitetas tokiomis sąlygomis ruošia labai jautrių specialybių atstovus ir labai įdomu, ką apie tokį ugdymą pasakytų šviesaus atminimo S. Šalkauskis.
Galbūt todėl tie akademikai, kuriems moksliniai laipsniai neatėmė žmogiškumo ir entuziazmo nuoširdžiai atlikti savo darbą, Mykolo Romerio universitete buvo kaip ilgai lauktas išganymas. Todėl visai jaunajai kartai, planuojančiai pradėti studijas šiame universitete, pasiryžusiai tęsti studijas doktorantūroje ir ateityje perimsčiančiai šio universiteto vadeles į savo rankas, visų pirma norisi palinkėti vidinės kultūros, inteligencijos ir... labai labai kritiško požiūrio į dabartinę situaciją. Netapkite posakio „Šuo ir kariamas pripranta“ aukomis – gebėkite kritiškai vertinti situaciją ir tvirtai žinokite, kas iš tiesų yra sektinas pavyzdys.
Tai kodėl pagal studentų vertinimus MRU yra ketvirtas?
O tai, jog pagal studentų nuomonę šis universitetas yra ketvirtas, kelia nemažai abejonių bei ironiškų šypsenų: viena vertus, didelių akademinių siekių neturintys studentai visuomet bus patenkinti universitetu, kuriame per koliokviumą ar egzaminą tikrai galima nesunkiai nusirašyti; kuriame dalis dirbančių dėstytojų yra kamuojami profesinio perdegimo sindromo, todėl labai atlaidžiai žvelgia į iš tiesų teigiamo įvertinimo nenusipelniusius studentus: „Na, imkite po penketą ir eikite, nenoriu organizuoti egzaminų perlaikymo sesijos...“.
Galų gale, nereikia pamiršti, kad šuo ir kariamas pripranta – kokio objektyvaus vertinimo galima tikėtis iš studento, kuris, pavyzdžiui, atvažiuoja iš periferijos, pradeda studijuoti užburiančiai gražiame pastate sostinėje su išmaniosiomis technologijomis ir neturi su kuo palyginti nei šio universiteto studijų, nei santykių jame kokybės? Juk Mykolo Romerio universitetas – vienintelis, kurį jis matė per savo gyvenimą. O tai, kas vyksta jo viduje – turbūt normalu, juk taip buvo ir mokykloje? Tačiau tiesos dėlei reikia pasakyti, kad studentai, atėję į Mykolo Romerio universitetą po studijų Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos universitete ar Vilniaus kolegijoje, lieka šokiruoti dėl studijų kokybės, studijų organizavimo tvarkos ir vidinės universiteto kultūros. Kur kas mažiau skundžiasi tik atėję iš Lietuvos edukologijos universiteto. Galbūt tai irgi šį bei tą pasako.
Taigi galėtume ironizuoti ir sveikinti, kad išleidote į darbo rinkos vandenis dar vieną „mėslitos kartą“.
Išeiname sakydami „Pagaliau tai baigėsi“
Taigi galėtume ironizuoti ir sveikinti, kad išleidote į darbo rinkos vandenis dar vieną „mėslitos kartą“, tačiau įspėjame, kad mūsų kartai neatėmėt nei orumo, nei kovinės dvasios. Turbūt nemažai kartų iki mūsų išėjo iš šio universiteto žemai nuleidę galvas ir rankas. Tačiau būkite budrūs. Jums į nugarą alsuoja nauja karta, kuri sako „STOP“ nekokybei ir patyčioms. Būkite budrūs, nes jūs likote už nugaros inteligentiškiems universitetams, kuriuose tarpusavio santykiai – kolegiški ir pagarbūs, o baigiamųjų darbų gynimai yra ne maitvanagių puota, bet mokslo šventė; kur akademikai nepasididžiuoja padėkoti studentams už įdomius darbus; o prodekanai ar rektoriai – atidaryti studentėms duris. Galų gale, jūs likote už nugaros universitetams, kuriuos baigus apima liūdesys, jog savo gyvenime netekai kažko, labai praturtinusio.
