Visiems garsiai kalbant apie studijų kokybę ir sumenkusią aukštojo mokslo diplomo vertę Lietuvoje norisi ir man papasakoti, kur pakliuvau ir kodėl kartais geriau studijuoti ne visai tai, ką nori.
Norėdamas studijuoti žurnalistiką jaunuolis dažniausiai rūpinasi savo egzaminų rezultatais ir ruošiasi VU stojamiesiems egzaminams. Tačiau tikrai ne visiems nusišypso laimė studijuoti sostinėje. Tuomet lyg už paskutinio šiaudo yra griebiamasi alternatyvių specialybių, arba dar geriau – žurnalistikos, tik kitame Lietuvos gale –KU.
Ne paslaptis, kad pajūryje ši specialybė atsirado tik 2000-aisias, tačiau dėl studijų kokybės ir sovietinės tvarkos fakultete nederėtų teisintis vien tik studijų programos naujumu.
Praėjusią savaitę universitete lankėsi auditoriai iš užsienio šalių. Tačiau, tai, ką pamačiau dar iki jų atvykimo, tikriausiai buvo daugiau nei smūgis žemiau juostos laisvoje šalyje gyvenančiam žmogui. Savaime suprantama, buvo suplanuotas audito susitikimas su studentais. Tačiau studentai buvo atrenkami ir į susitikimą ėjo pagal sąrašą, neduokdie leptels, kad čia viskas nėra idealu. Nors auditoriai ir teigė, kad šis susitikimas yra puiki galimybė išsakyti tiesą ir viskas vyks anonimiškai. Tačiau joks anonimiškumas negalimas vien jau dėl to, kad egzistuoja sąrašas tų, kurie už savo nuomonę privalės atsakyti.
Likus savaitei iki susitikimo su auditu vyko naujosios medijų laboratorijos atidarymas – kompiuteris su instaliuota montavimo programa, kamera, mikrofonas – juk mes tikrai turime kuo pasigirti. Į šį atidarymą susirinko visi specialybės studentai, dėstytojai ir vietinė žiniasklaida. Tačiau dekanas, sakydamas sveikinimo žodį, sugebėjo leptelti, jog yra dalykų, kurie skirti ne spaudai. Pasakydamas, kad šito viešinti nederėtų, jis siūlė būti optimistais ir auditoriams sakyti, jog gyvename gerai ir studijų kokybė – puikaus lygio.
Kaip bebūtų keista, labai ilgą laiką būtent KU SMF, kur ir yra mokomasi žurnalistikos, neegzistavo laisvas lankomumas ar bent jau šiek tiek lankstesnis paskaitų lankymo grafikas. Tačiau prieš apsilankant auditui, iš dėstytojų sužinojome, jog staiga ir čia jau atsirado laisvas lankomumas dirbantiems studentams. Dėstytojai, patys pristatę tokį paradoksą, sutiko, jog laisvas lankomumas, dirbant darbą pagal studijuojamą specialybę, palengvina įsidarbinimą ateityje dėl įgytos praktikos ir vadybinių įgūdžių derinti mokslus bei darbą. Tačiau tie patys dėstytojai, it sirgdami pakankamai keista sklerozės forma, sakė, jog per jų paskaitas jokių darbų vykti tiesiog negali. Juk geriau pasiklausyti, kokias šalis sovietmečiu „autoritetingasis šviesulys“ yra aplankęs, tarsi tai papildytų teorinių žinių bagažą ar bent jau būtų įdomu.
Be viso to, stodami į universitetą dažniausiai įsivaizduojame, jog čia nebe mokykla ir ėjimas į paskaitas kyla vien tik iš motyvacijos gauti žinių. Tačiau čia – visai kas kita. Didžiosios dalies paskaitų lankomumas yra žymimas ir tai, kad visą paskaitą sėdi facebooke ar tikrini naujienas, dėstytojo yra užskaitoma kaip produktyvus darbas paskaitos metu, nes formaliai TU esi paskaitoje ir švaistydamas laiką – mokaisi. Galų gale tik pamėgink dėstytojui pasakyti, jog jo paskaitos nėra kokybiškos ir norėtųsi daugiau sužinoti ar išvis, kad tos paskaitos būtų vedamos, jis tuojau sumažins tavo pažymį ir pasodins į vietą.
Na, bet kaip sakė dekanas medijų laboratorijos atidarymo metu: niekas jūsų čia nelaiko. Nepatinka – eikit iš čia, tačiau visi sėdi, vadinasi – yra gerai. Bet ar tikrai? Galbūt tik dėl adaptuotos žodžio laisvės čia visi žaidžiame šį kvailą žaidimą ir tylim, manydami, jog ateityje laukia puikios perspektyvos, su kuriomis supažindina kartas nuo karto užklystantys absolventai – visų galų meistrai, bet žurnalistų – vienetai. Negana to, ir pati programa keitė savo pavadinimą, tad galime suprasti, jog sandai sudaryti visai kitokiu pavadinimu, tačiau norint pritraukti daugiau studentų buvo pervadinama.
Tačiau, siekiant tik kiekybės, patrauklumo ir rungtyniaujant, kaip derėtų išlaikyti studentų skaičių, nukenčia pati studijų kokybė. Mėgstamas pasakymas, kad tokie universitetai yra „išsigelbėjimas“ mažiau gabiems ar negebantiems gyventi kituose miestuose tolygus pasakymui, kad tai yra „falšyvų“ protų kalvė.
Visoje šioje betvarkėje ironiškiausia tai, kad užtildyti čia bandoma tuos žmones, kurie turėtų būti visiškai laisvi, nepriklausomi ir objektyvūs. Tačiau ČIA mokoma kalbėti tai, ką reikia, prisitaikyti ir džiaugtis, nemėginant kažko pakeisti.
