Per pastaruosius porą metų Alytus stipriai pasikeitė: nutiesti nauji keliai, sutvarkyta ne viena vieša vieta, pastatyta daug suoliukų. Visos statybos atnešė daug tvarkos, sterilumo, bet neperteikė miesto kultūros. O gal, be pono Bulgakovo nuotraukos Rotušės aikštėje, ir neturime ko parodyti?
Vertinant per kultūros prizmę, Alytus ilgai yra komplikuotas miestas: anksčiau stipriai apgriautas, buvęs pramoninis ir ilgai svarstęs, kokiu keliu eina. Todėl ilgalaikiai kultūros projektai niekada neatrodė kaip reikšmingas prioritetas. Galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl mūsų miestietis savaitgalį keliauja pasikapstyti po žemę savo sode, o ne eina į miesto centrą puodelio kavos, pasivaikščioti ar pamatyti naujos parodos. Gal todėl ir verslo, susijusio su kultūra ar laisvalaikiu, čia nedaug.
Alytaus miesto vizijoje ir prioritetuose apie kultūrą kalbama irgi labai mažai. Apie tai užsimenama tik minint viešųjų paslaugų teikimo kokybę: „Užtikrinti galimybes miesto bendruomenei puoselėti kultūrinius, meninius gebėjimus.“ Tik toks uždavinys verčia manyti, kad Zenono Bulgakovo nuotraukos pastatymą Rotušės aikštėje jau galime vadinti amžiaus ilgalaikiu kultūros projektu. Dar tai reiškia, kad mes siekiame atrodyti kaip ką tik pastatytas miestas, kuriame iki šiol niekas negyveno ir niekas nekūrė.
Naiviai manydamas, kad savivaldybės pastate dirbantiems gudragalviams galbūt tiesiog pritrūko idėjų, siūlau mažytę, paprastą ir galbūt net nebrangią: sukurkime viešojo transporto stotelių pavadinimus. Dabar esame miestas tarp SB „Nemunas“ ir AB „Izomega“, o lygiai tokia pat kelionė gali prasidėti Romu Kalanta ir baigtis Antanu Jonynu. Galima pakeisti ir ne tik pavadinimus. Paverskime tas stoteles ne tik išlipimo, bet ir kultūros stotelėmis. Norisi tikėti, kad jas pastačiusi ir prižiūrinti įmonė „JcDecaux“ yra socialiai atsakinga ir nekeltų pretenzijų, jeigu Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos darbuotojai nuspręstų rašytojui skirtą stotelę paversti ilgalaike jo kūrybos ištraukų ekspozicija. Taip ir Z.Bulgakovui skirtą stotelę apipavidalintume jo fotografijomis. O dar pagalvokite, ką su Dailės mokyklai skirta stotele padarytų jos darbuotojai ir mokiniai. Aš irgi neįsivaizduoju, bet eičiau pasižiūrėti net nepaisydamas to, kad viešuoju transportu Alytuje nesinaudoju. Idėjos grožis tas, kad ir skubantiems, ir išėjusiems pasivaikščioti būtų galima pasiimti šiek tiek mieste gimusios kultūros ir istorijos.
Pridėliokime daug mažyčių akcentų, kurie suteiks miestui ne tik estetikos, bet ir gylio, galbūt jie paskatins žmogų vietoj savaitgalio sode pasirinkti savaitgalį mieste. O su verslu susijusių uždavinių Alytaus strategijoje gerokai daugiau, todėl tikėsimės, kad su kultūra ir pramogomis susijęs verslas tada noriai pasirinks mūsų miestą. Norinčiuosius šia tema pasikalbėti išsamiau kviečiu rugpjūčio 13–17 dienomis dalyvauti žygio „Mes žinom kelią“ diskusijose. Daugiau apie jas: mzk.versloangelas.lt.