Lietuva nuo senų senovės garsėjo kaip labai karinga tauta.
Kovojome ir prieš vikingus, kurie plėšė Kuršių kraštą IX-ame amžiuje, beveik keturis šimtus metų priešinomės krikščionybės įvedimui ir jos nešėjams, kryžiuočiams ir kalavijuočiams, tuo pat metu kaip skydas užstojome Europą nuo mongolų ir rusų, kariavome ir prieš švedus, ir austrus, ir prūsus, ir dar daug kitų.
Vėliau, po paskutinio Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo, organizavome du sukilimus, už kuriuos brangiai sumokėjome lietuvišku raštu, bet kovingo būdo tikrai nepraradome. Atvirkščiai, atsirado šimtai knygnešių, kurie į šalį gabeno lietuviškas knygas ir taip padėjo stiprėti lietuvių tautai iki pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918-ais metais.
Bet net ir tuomet susidūrėme su sunkumais. Teko atlaikyti ne tik bolševikų skverbimąsi į šalį, bet ir bermontininkus bei Želigovskio kariuomenę, o kiek daugiau nei 20 metų trukusią nepriklausomybę pakeitė sovietinė okupacija. Šiai ginklu priešinosi ir tėvynę mylintys partizanai, ir dainuojančios revoliucijos dalyviai, kol, galų gale, po penkiasdešimties laukimo metų, Lietuva ir vėl tapo laisva.
Kiek tik bežiūrėtume, Lietuvos valstybės istorijoje nebuvo nei vieno ilgesnio laikotarpio be karų ar sukilimų, o pavieniai epizodai, kuomet lietuviai nepakėlė ginklo ir bent simboliškai nepasipriešino užpuolikams, persekioja mus iki dabar.
Karingas būdas yra giliai įaugęs į mūsų kraują – tūkstantį metų kariavę nebenorime sustot.
Tačiau būtent čia ir iškyla problema – kas yra šiandieninis Lietuvos priešas?
Kas kesinasi į mūsų kalbą, papročius, šalies nepriklausomybę? O gal toks priešas išvis neegzistuoja?
Klausk skirtingų žmonių ir gausi begalę atsakymų. Vieniems – tai Kremlius, keliantis grėsmę šalies saugumui ir energetinei nepriklausomybei, kitiems – paslaptingas pedofilų klanas, apraizgęs visą Lietuvą, dar kitiems – homoseksualai, kurie labai neteisingai, bet dažnai sąmoningai prilyginami vaikų tvirkintojams, arba imigrantai ir Lietuvos pilietybę norintys įgyti asmenys, kurie, ir kvailam aišku, ieško tik finansinės naudos sau. Tik duok lietuviui progą, jis iškart kils į kovą! Bet prieš ką?..
Visi su romantika prisimename didingą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Vytauto laikais, kuri driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tik staiga pamirštame, jog ją sudarė ir lietuvių tautos, ir šiandieniniai baltarusiai, rusai, lenkai, ukrainiečiai, karaimai, totoriai, žydai ir kiti – tai iš kur atsiranda lietuvių pyktis ir agresija prieš kitas rases, tautybes, tikėjimą?
Kodėl lietuvę mamą turintis, lietuvišką mokyklą lankęs ir lietuvę žmoną turintis Viktoras Diawara susiduria su tokia neapykanta ne tik Lietuvos gatvėse, bet ir virtualioje erdvėje?
Kodėl slepiamės po savo sukurtais įstatymais ir savo pačių kurta LR Konstitucija, neleisdami Isabella Tobias įgyti Lietuviškos pilietybės ar Lietuvos lenkams rašyti savo pavardžių su 'W' raide, ir kokį pavojų, įsivaizduojamą ar tikrą, tai kelią Lietuvos valstybei?
Negi tapome tokie bailūs ir silpni, jog nesugebėtume išlaikyti savo kalbos ir papročių uždrausdami bet kam, kas tik nori priartėti prie Lietuvos, tapti jos dalimi?
O gal naiviai tikite, jog Lietuva per amžių amžius išliks lietuviška?
Lietuviška gal ir išliks, bet tikrai ne tokia, kokios jūs norite – Lietuva neliks balta.
Taip, tai skamba rasistiškai, tačiau būtent tokie ir esame – rasistai. Kodėl?
Visi džiaugėmės ir plojome, kai Jevgenij Shuklin laimėjo Olimpinį sidabrą, o juk abu jo tėvai yra kilę iš Rusijos, kur jis ir pats gimė. Austros Skujytės tėtis – latvis, bet mes vis tiek džiaugėmės jos pasiekimais. Lenkiška, rusiška, latviška tautybė – viskas gerai. Bet žmonės iš Kenijos ar Nigerijos? O, brolyti, čia jau visai kas kita.
Kaip reaguotumėte, jeigu nacionalinėje krepšinio rinktinėje žaistų juodaodis Lietuvos pilietis, kurie mama lietuvė, o tėtis, tarkim, iš Ganos? Iš dažno išgirstum: „Aš tikrai ne rasistas, bet tie juodi!...“ – argi ne taip?
Tik sužinojus apie arabus arba juodaodžius atvažiuojančius į Lietuvą, iškart kyla milžiniškos užgaulionės ir panieka, pasigirsta reikalavimai išvažiuoti iš šalies „į savo lušnynus“, o kur dar tautininkų kalbos apie Lietuvą „Be žydrų, juodų, raudonų ir be Taboro čigonų“ – dar bandysite teigti, kad lietuviai ne rasistai?
Vieni garsiai nekenčiame lenkų, rusų ar čigonų, kiti tyliai užgauliojame arabus, kinus, indus ar juodaodžius. Daugelis iš mūsų yra pripratę prie baltos ir lietuviškos Lietuvos (juk ~83% Lietuvos gyventojų yra lietuviai ir ~99% – baltaodžiai), todėl ir neturėjome progos susipažinti su kitų rasių atstovais.
Kiek iš jūsų turi bent vieną draugą juodaodį? Ar kiną? Arba arabą? Kiek iš jūsų patys aplankėt tas šalis, susipažinote su jų kultūra ir papročiais? Vienetai. Bet jei jų nepažįstate, tai apie kokią grėsmę kalbate?
Būtent iš nežinojimo ir kyla baimė, iš baimės – agresija, kuri skatina lietuvius priešintis, tik nežinia – kam.
Todėl pasakykite, prašau, kas yra lietuvis? Ar lietuvis yra tas, kuris gimė ir užaugo Lietuvoje? Ar jis turi žinoti lietuvių kalbą, papročius? Ir ar abu tėvai turi būti lietuviai? O jeigu rusas ir lietuvė? O jeigu lietuvis ir lenkė? O jeigu vaiko tėtis lietuvis, o mama kinė arba indė?
Kreipiuosi net į jus, aršiausius nacionalistus: kiek iš jūsų turi senelius ar prosenelius, kurie buvo ne iš Lietuvos ar nemokėjo lietuviškai? Kada jūsų protėviai atsikraustė į Lietuvą? Kokią teisę turite teisti naujus atėjūnus, kurie kuria šeimas jau Lietuvoje? Pasakykite, kiek šeimos kartų turi būti pragyvenę Lietuvoje, kad galėtum drąsiai teigti: „Štai, aš lietuvis!“? Ir ar privalo lietuvis būti baltaodis? Jeigu privalo, kas taip nusprendė ir kodėl?
O gal lietuvis – tai tiesiog žmogus, gerbiantis Lietuvos įstatymus, atliekantis savo pilietines pareigas, puoselėjantis jos kultūrą bei papročius, nesvarbu, kokia jo odos spalva?
Nors kiekvieno iš jų situacija skirtinga, tačiau Jevgenij Shuklin, Margarita Drobiazko, Viktoras Diawara ir dar daug daug kitų – jie pasirinko Lietuvą kaip savo namus sau ir savo šeimai, norėdami turėti ryšį su šia šalimi ir kultūra. Šie žmonės nori atstovauti Lietuvai ir garsinti jos vardą, o ne kenkti jai.
Jūsų argumentas, kad „pilietybę norima įgyti iš išskaičiavimo“ manęs visiškai neįtikina. Negi manote, kad Lietuva yra tokia turtinga šalis, kad pagrindinė motyvacija užsieniečiams būtų pinigai? Nejuokinkit – jie verčiau pasirinks Norvegiją ar Angliją, kur net ir lietuviai sugeba iš valstybės gauti tūkstantines pašalpas.
Didžiausias pavojus Lietuvai yra ne atvykstantys užsieniečiai, bet mes patys. Atvykelių srauto niekada nesuvaldysime, kaip kad ir Anglija nesuvaldė rytų europiečių antplūdžio, o ir geltonkasėm lietuvaitėm neuždrausim tekėt už prancūzų, turkų ar arabų, nes tai yra jų pasirinkimo laisvė.
Bandymas užsidaryti aukštomis sienomis, pasislėpti už įstatymų ar Konstitucijos taip pat nieko neduos – vietoj to, kad integruotųsi į visuomenę, užsieniečiai kurs savo uždaras bendruomenes, kaip Anglijoje daro lietuviai ar pakistaniečiai, Prancūzijoje – romai ir alžyriečiai, o Vokietijoje – turkai. Tai tik paskatins neapykantą tarp skirtingų visuomenės grupių, bet tokios Lietuvos, kokia ji yra dabar ar buvo prieš dvidešimt metų, tikrai neišsaugos.
Todėl baikime ieškoti kažkokių grėsmių. Nustokime pagaliau užgaulioti žmones, prie kurių nesame pratę, nesvarbu, kas jie bebūtų: lenkai, rusai, kinai ar arabai.
Pasaulis keičiasi, pats laikas keistis ir mums, lietuviams. Parodykime, kad Lietuva iš tiesų yra drąsi šalis, kuri, kaip ir Vytauto laikais, gerbė ir sveikino visas tautybes.
Tik ar išdrįsime?
