Dažnai mėgstu sakyti, kad Lietuva – stebuklų šalis, tačiau šis skambus ditirambas visai nereiškia, jog Lietuvoje yra stebuklais apipintų vietų ar gyvena ypatingų galių turintys žmonės. Tokie komplimentai parodo tai, kad mūsų krašte vyksta blaiviu protu nesuvokiami dalykai ir stebuklais tampa tam tikri įvykiai ar reiškiniai bei jų dalyviai, įsivaizduojantys, kad jų kaprizams įgyvendinti – galimybės neribotos.
Šios savaitės pradžioje buvo tokių žinių, kurios tikrai nusipelnė naujienų skilties – „stebuklų stebuklai“. Pirmoji jų – prokurorė, vengianti atsakomybės dėl ant žalios vejos statomo automobilio. Situacija tipinė, nekartą ir aš parėmiau valstybę dėl „erdvių“ daugiabučių kiemų, kas galėjo pagalvoti, kad vienai bobulytei automobilis sutrukdys išdžiaustyti skalbinius lauke? Tik nemanykite, kad kalbu apie kaimo vietoves, gyvenu 3 km nuo sostinės centro. Tokioje situacijoje valstybės sergėtojams gali iki pažaliavimo įrodinėti, kad mašinos ore nepakabinsi, tačiau prieš įstatymą visi esame lygūs. O gal ne?
Kaltinamosios socialinis vaidmuo – prokurorė, o pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, tai žmogus įstatymo nustatytais atvejais ginantis asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Manau, kad čia puikiai tinka patarlė: „batsiuvys be batų”. Bet šių amžių batsiuvys be batų ne dėl to, kad turi per daug darbo, greičiau dėl to, kad turi daug nepagrįstų įnorių, įsivaizduojamų privilegijų, o gal ir principų. Užimamas socialinis statusas visuomenėje turėtų įpareigoti elgtis nepriekaištingai, tačiau tokio elgesio pavyzdiniu nepavadinsi.
Jei visgi gegužės mėnesį prokurorei pavyks išvengti atsakomybės, bylos laimėjimą bus galima pavadinti stebuklu, bet ar pagrįstu? Tikiu, kad ne tik mano, bet ir kitų, baudas gavusių daugiabučio gyventojų interesai, buvo lygiai tokie pat – kažkaip pastatyti automobilį kieme. O kas jeigu atsiras kaimynų ginančių kitokius interesus, pvz., vejose pasodinti augalėlius ar lauke džiaustyti skalbinius? Naivu tikėtis, kad po šio beprecedentinio įvykio architektai suskubs peržiūrėti 1950 – 1985 metų statybos daugiabučių kiemų planus ir puls plėsti automobilių stovėjimo aikšteles, juk yra ir svarbesnių problemų, kurių sprendimas lemia tai, ar nepaliksiu kurį kartą ratų milžiniško gylio duobėse...
Kitas, dėmesį patraukęs įvykis, tai rytų Lietuvoje esančių tautinių bendrijų įnoris palengvinti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Gerbiu ir palaikau prezidentės išsakytą nuomonę, nes lietuvių kalba tikrai nenusipelno tapti neišspręstų politinių klausimų įkaite. Juk pvz., dirbant Anglijoje, Vokietijoje ar kitoje svečioje šalyje turbūt kvaila būtų tikėtis, kad vietiniai bendraus lietuvių kalba ar ignoruos nemokšišką vietinės kalbos gramatiką, o jei taip ir įvyktų, ar to nepavadintumėme stebuklu?
Nuo mažens mane supo įvairių tautybių draugai, dėkoju jiems, nes dabar suprantu ir lenkų, ir rusų kalbas, kurios padeda susišnekėti nuvykus svetur, o toks vietinių pagerbimas neslepia malonios nuostabos jų akyse. Tačiau, kai šalyje gyveni 20, o gal net 40 ir daugiau metų, turistavimu to nepalaikysi, o ir laiko tiek, kad ne tik lietuvių kalbos pagrindus įmanoma išmokti, tačiau įsigilinti ir į lietuvių kalbos literatūrą bei istoriją, menančią laikus, kai tautiškumo išsaugojimas mūsų bočiams buvo brangesnis už gyvybę.
Kažin, ar tokioms mažumoms kalbos lengvatų prašymas nepakiš kojos ateityje ieškantis darbo? O gal mūsų laukia ateitis, kuomet paskambinus į klientų aptravimo centrą, ar konsultuojantis parduotuvėje bus bendraujame toli gražu ne valstybine kalba?
Tikiu stebuklais, o ypač tais, kurie kuriami vadovaujantis sveiku protu, nesiekiant išvengti atsakomybės prieš save ar kitus tautiečius...
