Skaitytoja Gintarė po diskusijas sukėlusios jos istorijos papildo savo pasakojimą ir dalinasi pastebėjimais.
Pagrindinė žinutė, kurią norėjau perduoti Lietuvos žmonėms: nebijokime daryti gera vieni kitiems
„Pagrindinė žinutė, kurią norėjau perduoti Lietuvos žmonėms: nebijokime daryti gera vieni kitiems. Taip, gali atrodyti naivu ir neįmanoma iš pradžių, bet – lašas po lašo ir akmenį pratašo. Gerumą, kaip ir taiką pasaulyje, kurti reikia nuo pamatų, arba nuo nulio. Jei nėra įdirbio, reikia padėti tvirtus pamatus ir tikint tikslo sėkme, žengti į priekį. O mes, jau dvidešimtmetį gyvenantys nepriklausomoje Lietuvoje, turėtume būtent ir stengtis, jog kuo labiau tvirtintume savo Lietuvių bendruomenę ir vienybę.
Būkime vieni kitiems geresni, darykime gerus darbus. Bandykime pasitikėti, bet pasitikėti protingai įvertinus situaciją. Nepasitikėjimas ir šaltumas auga geometrine progresija, tad reikia kažkam rasti jėgų tam pasipriešinti. Net jei pradžioje pasirodys keista, pasitikėti, padėti nepažįstamajai ar nepažįstamajam, jauskime, kad gera daryti gera. Ir priprasime prie to. Aha... Kokia jums nauda, klausiate, ogi vidinis pasitenkinimas. Tai ta jėga, kuri irgi auga teigiama progresija.
Mūsų šalis ir taip maža, daug kas iš jos bėga, nes, neva, „nefaina“ čia gyventi. Vienas tų „nefainumo“ požymių ir būna dažnai minimas faktas, jog Lietuvoje žmonės yra neigiamai nusistatę vieni prieš kitus. Tad skatinau tuo straipsniu, kad ir netiesiogiai, ištiesti vieni kitiems pagalbos ranką. Pakeisti susiformavusią nesveiką nuostatą, jog lietuvis lietuviui – vilkas. Gali būti ir kitaip. Juk taip smagu padėti kitam. Atsakas kritikams, kurie visgi ras, kaip prikibti prie šios minties, yra toks. Žinau, visų pirštai lenkti į save. Bet. Sugniaužtame kumštyje, kad ir esantis geras daiktas, nesuteikia gerovės nei pačiam turėtojui, nei kam kitam. Nes būna sugniaužtas. Gėriu reikia dalintis. Ir kalbu čia labiau apie dvasinį gėrį. Žmonės, būkime labiau vieningi. Argi taip sunku?
Lietuvoje vyksta informacinis karas. Įvairiomis priemonėmis bandoma žmones kiršinti
Lietuvoje vyksta informacinis karas. Įvairiomis priemonėmis bandoma žmones kiršinti. Įnešti nepasitikėjimą vieni kitais. Jei mes tolsime vieni nuo kitų, tie, kas nori mus sukiršinti, – laimės. Tad dar kartą noriu paminėti, jog būkime vieningi. Kaip sakoma kariuomenėje – vienybėje yra mūsų stiprybė, o tikėjime – pergalė. Tad vadovaukimės gerais motto, stiprinkime tiek save, tiek vieni kitus.
Mano istorijos akcentas buvo tikrai nenorėjimas „pasimaivyti“ kelionėmis ir „kietais nepažįstamaisiais.“ Svarbus akcentas buvo tas, jog mes mokytumėmės iš gerų pasaulio pavyzdžių, mes turime potencialą irgi būti empatiški. Reikia nesuprasti šio pasisakymo kaip lietuvių nuvertinimo, neduok die. Reikia suprasti labiau kaip, „o ką aš galiu išmokti gero iš to pavyzdžio?“ Būkime pozityvesni, ieškokime pirma „ką gero galiu išmokti,“ o ne „kaip čia suradus negatyvumą.“
Ir galiausiai kalbant apie Lietuvos paštą, tai labai gerbiu visus ten dirbančius asmenis, ačiū už jūsų darbą. Tačiau, ir dėl jūsų pačių gerovės, moderniškumo, reikėtų pagalvoti apie kitokią atsiskaitymo formą. Pavyzdžiui, jei nėra įmanoma rasti būdų įvesti atsiskaitymą kortelėmis, tai bent tada iš atsiskaitymo grynaisiais padaryti teigiamą praktiką. Kaip kad tą daro kažkuri degalinė, skatinanti atsiskaitymą grynaisiais. Jei žmogus atsiskaito grynaisiais, jam suteikiama 17 ct nuolaida už kiekvieną įsipiltą litrą degalų. Tuomet žmonės, jaustų patys, kad jiems irgi yra gerovė. Reikia tuomet tinkamai išreklamuoti tam tikrą priemonę, skatinančią atsiskaitymą grynaisiais. Tad siūlau į viską pažiūrėti pozityviai ir galvoti originaliau. Nes kaip ir neseniai minėjo vienas garsus pasaulio politikas: „mes turime nuspręsti, ar einame kartu, petys petin progreso link, ar einame prieš vienas kitą skatindami savo ir pačios valstybės regresą.“
Gintarė Janulaitytė
