Jau nuo seno, ypatingai sovietmečiu, buvo kalbama apie neišvengiamą kapitalizmo ir jo tvirtovės – JAV – griūtį. Pasak griūties šauklių, yra daug priežasčių, kodėl JAV žlugs. Juk „tie jankiai tėra patys didžiausi agresoriai, primetę dolerio hegemoniją visoms kitoms pasaulio šalims. O kur dar niekuo nepadengtų dolerių spausdinimas! Tikri parazitai, kurie nieko negamina!“
Tokie žodžiai kyla iš žmonių, kurie dažnai tiesiog priima kažkieno paskleistą mitą kaip absoliučiai teisingą, net nepatikrinant pagrįstumo. Bet ar tai reiškia, kad JAV saulėlydis jau čia pat?
Yra žmonių, kurie teigia, kad nebėra nieko pagaminta Jungtinėse Amerikos Valstijose ir prekinis ženklas „made in USA“ nebeegzistuoja. Nieko panašaus. JAV labai neseniai buvo aplenkta Kinijos pagal gamybos apimtį, bet ji vis dar išlieka gamybos lydere pasaulyje, aplenkianti tokias šalis kaip Japonija ir Vokietija. Jeigu matuotumėme, kiek vienam žmogui tenka dolerių nuo pagamintų daiktų, JAV pralaimėtų kovą Japonijai, bet svarbu pažymėti, kad Kinija, kuri yra užsitikrinusi „viską gaminančios“ statusą, vargiai pakliūtų į dešimtuką.
Nesunku suprasti, kur yra visa JAV gamybos paslaptis. Kiekviena šalis turi atrasti rinką savo produkcijai. Jei Kinija rinką rado dažnai pigiose, pigiai pagaminamose prekėse, tai JAV yra aukštųjų technologijų gamintoja, kurios dažnai pareikalauja didelių gamybos kaštų.
„Bet gamyba vis mažėja“ – ištarėt visą griaunantį argumentą. Ir vėl, nieko panašaus. Gamybos apimtys vis dar pakankamai sparčiai auga ir vis daugiau prekių yra pagaminama JAV. Natūralu, kad dirbančių gamybos sektoriuje mažėja ir tai lemia vis didesnis darbo automatizavimas. Būtent dėl automatizavimo proceso, kiti sektoriai gavo galimybę labiau išsiplėst, turėdami didesnę darbo jėgos pasiūlos. Rodiklis, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose finansų sektorius santykis su gamybos sektoriumi 2010 metais siekė 80/20, kai dar 1930 metais šis rodiklis buvo atvirkščias – 20/80, tik įrodo, jog technologinis išsivystymas jau leidžia pakeisti didelę dalį žmonių darbo gamybos sektoriuje ir taip padidinti darbo našumą.
Tik labai užsispyręs ar ideologija besivadovaujantis žmogus gali abejoti JAV ekonomine galia. Tačiau, ko gero, pats trumparegiškiausias mitas apie JAV yra neva jie „spausdina pinigus“, kad susimokėtų už savo išlaidavimą. Ne, negalima neigti ir bandyti įrodyti, jog niekas nespausdina pinigų, bet faktas, kad visos šalys spausdina pinigus, o ir šis procesas yra daug sudėtingesnis nei daug kam atrodo.
Nuo pirmųjų pinigų, kurie buvo padengti (susieti) su auksu praėjo nemažai laiko. Pasikeitė valdymo formos ir apskritai – žmonių gyvenimas. Natūralu, kad atėjo laikas pasikeisti ir pinigų veikimo principui. Šiuo metu, JAV leidžiami doleriai yra išreikšti pinigine verte, t.y vienas doleris yra vertas tiek, kiek už jį gali nusipirkti. Lygiai tas pats yra ir su valstybių obligacijomis, kurios taip pat yra išreikštos pinigine verte. Tarp „tikrų“ popierinių pinigų ir valstybės obligacijų yra tik du skirtumai. Tai yra jų trukmė, arba kitaip tariant, „galiojimo laikas“ ir atsiskaitymo galimybės.
Tačiau abu „popieriai“ yra turtas kas juos turi ir skola tam, kas juos leidžia – valstybė. Nuo 1980 metų, JAV skola išaugo 2000 proc. Kadangi, tik valstybė turi galimybę spausdinti valiutą – tai 2000 proc. daugiau „nieko nepadengtų popiergalių“. Tačiau, pinigų spausdinimo (quantitative easing) operacija yra ne kas kita kaip vieno turto (obligacijų) pakeitimas kitu turtu (pinigais). Jeigu Federalinė rezervų sistema, kuri veikia kaip centrinis bankas, nuspręstų išpirkti valstybės obligacijų už 100 mlrd., jai reiktų sukurti lygiai tiek pat dolerių. Jas išpirkus, obligacijos išnyksta, nes į jų vietą stoja jau doleriai. Tačiau, viena turėtų būti aišku – jokios papildomos vertės ar turto nėra sukuriama spausdinant pinigus.
Nenuostabu, kad atsiranda ir tokių žmonių, kurie JAV pinigų spausdinimą prilygina Vokietijos situacijai po 1-ojo pasaulinio karo ar Zimbabvės pinigų spausdinimui. Tarp visų šių situacijų yra esminis skirtumas – Jungtinės Amerikos Valstijos nespausdina pinigų, kad finansuotų savo biudžeto deficitą, kaip tai vyko anksčiau minėtose šalyse. JAV vis dar skolinasi obligacijų rinkoje kaip ir kitos šalys. Įdomus faktas, jog nuo tada, kai skola pradėjo smarkiai augti (1980 metais), vartotojų kainų indeksas (kainų kilimas) palyginus su laikotarpiu iki 1980 metų, kai skolinimosi tempai buvo maži, kilo žymiai lėčiau. Taigi, net pinigų spausdinimas nesukelia kainų infliacijos, mokantis naudotis finansiniais įrankiais.
Galite manyti, kad tai idealistinis ir pagražintas JAV vaizdas. Tačiau niekas neneigia, jog šalis turi daugybę problemų ir priežasčių, kurios galėtų lemti jos griūtį. Pradedant cinišku požiūriu į sveikatą, mokslą, gamtosaugą, baigiant „pasaulio policininko“ vaidmeniu, kurį šalis pati prisiėmė. Daugelis politologų ir intelektualų pritaria, kad dėl pastarosios priežasties JAV gali labai smarkiai nudegti, tačiau ar tai bus į gerą visiems – vargu. Sunku tikėtis, jog vietoj JAV neatsiras kita dominuojanti jėga, kuri jau gali būti mažiau pakanti ne tik Vakarų šalių kultūrai ir vertybėms, bet ir visoms kitoms pasaulio šalims.
Visos imperijos ankščiau ar vėliau žlunga. Tai lemia neprisitaikymas prie pakitusių sąlygų ar besąlygiškas bandymas išlaikyt savo dominavimą, kuris jau būna tapęs butaforiniu, o ne kažkuo grindžiamas. Šiuo metu, Jungtinės Amerikos Valstijos turi realų pagrindą dominuoti pasaulyje ir todėl jos saulėlydis bus tikrai ne dabar ir vargu ar greitai.
