Kotryna Tamkutė. Jūs idealistai!

„Jūs idealistai!” – tai paskutinis ir nebeginčijamas liberalizmo priešininkų arba jo nesuprantančių žmonių argumentas bet kokio plauko diskusijoje. Ir tam sunku paprieštarauti, nes visi aiškiai suvokiame, kad visuomenė, kaip ir atskiras individas, nėra ir negali būti tobula. Tačiau niekas nedraudžia dėti pastangas ir padaryti ją geresnę mums visiems, tobulinti ją bei džiaugtis tuo, ką turime, tuo, ką galime pasiekti.
Šios idėjos iškyla anglų mąstytojo John S. Mill‘io veikale „Apie laisvę“. Jame autorius, sekdamas savo mokytojo Jeremy Bentham‘o suformuluotais utilitaristiniais principais, kelia žmogaus individualumo bei racionalumo idėjas bei pabrėžia, kad laisvė – svarbiausias dalykas individo egzistencijoje ir valdžios tikslas yra ją užtikrinti.
Bet prie ko čia ta laisvė moderniaisias laikais? Ar gali kas nors paneigti, kad gyvename laisvoje Lietuvoje, laisvoje visuomenėje, laisvai galime pasirinkti gyvenimo būdą ir kitus dalykus, laisvė mums savaime suprantamas dalykas. Bet čia norima yra pabrėžti kitokią laisvę, laisvę, atemtus jos negatyviąją prasmę (laisvę nuo fizinių suvaržymų), laisvę, suvokiamą kaip atvirumą sau ir pasauliui.
„Dabar visuomenė yra nugalėjusi individualumą, ir pavojus, gresiantis žmogaus prigimčiai, yra ne asmeninių impulsų ir preferencijų perteklius, bet jų trūkumas. Žmonės nenori daryti to, kas atitinka jų polinkius, verčiau renkasi tai, kas įprasta. Tad protas yra prislėgtas  jungo: net darant ką nors savo malonumui, pirmiausia galvojama apie prisiderinimą – žmonės supanašėja su dauguma.“
J. S. Mill‘is išskiria tris didžiausias problemas, su kuriomis susiduria ir mūsų XXI a, Lietuvos visuomenė: 1) Valdžios kišimasis į didžiąją dalį gyvenimo sferų; 2) Viešoji nuomonė, daranti neigiamą įtaką individualizmui; 3) Vidutinybės formavimasis. Ir visos šios problemos susikerta ties individualybės apibrėžimu bei jos veiklos, tobulėjimo apribojimo.
„Kuo labiau išsivysčiusi asmens individualybė, tuo jis tampa vertingesnis ir kitiems. Jo paties egzistavimas įgyja daugiau gyvenimo pilnatvės, o kai vienetai turi daugiau gyvybės, tai jos daugiau turi ir iš jų sudaryta visuma. Laikantis griežtų teisingumo normų kitų labui, vystosi jausmai ir sugebėjimai, kurių tikslas – kitų gėris. Bet apribojant dalykus, kurie neliečia kitų gėrio, apribojant tik todėl, kad kas nors kitiems nepatinka, nevystoma nieko vertingo, išskyrus tą charakterio jėgą, kuri gali atsiskleisti priešinantis jėgai.“
Ko galime pasimokyti iš šių minčių, nes vis dėlto tai nėra tik gražūs žodžiai. Pirmiausia tai, kad mes pamirštame individualų žmogų kaip asmenybę, jo vietą užima kolektyvinė individualybė, kurioje nėra asmens su savo pliusais ir minusais, mintimis ir elgsena, yra tik statistinis duomuo, panašus į daugelį kitų, to paties siekiantis, dėl to paties gyvenantis. Taip pat mūsų visų darbai yra nukreipti į ekonomiką, skaičius ir kokybinių dalykų vertinimą kiekybiškai. O tai juk dar vienas vidutinybę kuriantis veiksnys. Tačiau...
„Žmonės tampa kilniu ir gražiu mąstymo objektu ne suvienodindami viską, kas juose individualu, bet ugdydami ir skatindami tai, kartu neperžengdami ribų, kurias nustato kitų žmonių teisės ir interesai, o kadangi kūriniuose atsispindi juos kuriančių žmonių charakteris, tai ir žmonių gyvenimas tampa turtingas, įvairus ir įkvepiantis, gausiau teikia peno kilnioms mintims ir taurinantiems jausmams, stiprina ryšį, siejantį kiekvieną individą su žmonija, nes jai priklausyti darosi kur kas labiau verta.“
Grįžtant prie pradžioje minėto teiginio, kad visi liberalai – idealistai ir per dideli optimistai, norisi kelti klausimą: bet ar tai yra blogai? Ar mąstymas, kad žmogus iš prigimties galbūt ir nėra, bet galėtų būti geras, nėra vertingas pats savaime? Ar naudinga ir racionalu kiekvienam individui atskirai ir visai visuomenei į pasaulį žiūrėti tik iš negatyvios pusės ir galvoti, kad viskas kaip nors susitvarkys? Juk tai – tiesiausias kelias į nesavarankiškumą ir pasidavimą, į tylų susitaikimą.
„O jei tyliai paklūstama, tai šiurkštinama ir bukinama visa prigimtis.“