Meno ir jų kūrėjų niekas niekada nesupras. Mes įpratę juos vadinti keistuoliais, iškrypėliais ir dar Dievas žino kaip. Tarsi būtų iš kito pasaulio kilę. Nuo pat senovės menininkai arba tampa persekiojami, jų gyvenimas nenusiseka, kritika užgriūna silpnos sielos žmogų ir šis tampa narkomanu ar alkoholiku, arba kažkas padeda praverti plačiojo pripažinimo duris. Šįkart nustūmkime į šalį didingą Da Vinčį, Mikelandželą ir Vincentą Van Gogą ir pakalbėkime apie paprastus ir neformalius menininkus, kurie išpaišo miesto gatves.
Turbūt jau supratote, kad kalbu apie grafičių meno atstovus. Jeigu jūsų akyse ką tik išdygo senamiestyje nupaišytas organas, meilės prisipažinimas arba šiaip kokia blevyzga, kurios esmės taip ir nesuvokėte, tuomet supratote mane klaidingai. Grafičių menas nebūtnai privalo tapti tuo, ką mes, deja, įpratę matyti.
Žodis graffiti (angl. k.) kilęs iš Graikų žodžio graphein, kuris reiškia rašyti. O ir prasidėjo viskas toje pačioje Graikijoje, kai anonimas išgraviravo žodžius ant senovinės architektūros pastato sienų (purškiamų dažų dar nebuvo). Šiomis dienomis gatvės meno darbus rasti galite didžiausiose moderniose pasaulio meno galerijose, tačiau taip pat ir pačių miestų gatvėse, kas ir paverčia tokio meno atšaką tapti nelegalia.
Aš esu visiškai prieš tuos, kurie, kaip jau minėjau, įsivaizduoja esą tokio meno atstovai. Dažniausiai tai būna nebrendylos, išgėręs jaunimas, kuris nusipirkęs flakonėlį purškiamų dažų išbando savo menininius gabumus ant pastato sienų. Baisu, kai tas pastatas priklauso kokiam nors svarbiam paveldui ar randasi pačiame miesto centre, kur visi puikiai gali tai pamatyti. Kiek rečiau pačiame mieste išvysite tikrąjį grafičių meną (gražios ir raitytos raidės, gyvūnai, žmonės, išgalvoti herojai) dažniausiai pastebimi ant garažų sienų, betoninių tvorų, senų ir nenaudojamų pastatų sienų ir jų viduje. Darykite, ką norite - nors užmuškite, bet kad ir kaip gražu bebūtų - tai nėra legalu! Paprastai tariant tai tėra paprastas vandalizmas, už kurį reikia ir baudas mokėti, ir kameroje patūpėti.
Čia aš trumpam nuklysiu į šalį, prisimindamas puikią istoriją apie anoniminį graferį, pasivadinusį slapyvardžiu Banksy. Anglijos menininkas naktimis, kai niekas nematydavo, miestų gatvėse sukūrdavo nuostabių kūrinių, kurie ironiškai parodydavo tų dienų didžiausias problemas (kelis jo darbus galite pamatyti po šiuo straipsniu). Valdžia, žinoma, ėmė pykti. Kaip čia dabar niekas nesugauna to, kuris juos išjuokia prieš visus žmonės? Galiausiai spauda susekė slaptą menininką ir trimitavo laikraščiuose: kaukė galiausiai nuimta! Šiuo metu žinoma, kad Banksy yra filmų režisierius, politinis aktyvistas, tapytojas, o jo darbai - vieni lankomiausių didžiausiose pasaulio galerijose bei parduoti už šimtus tūkstančių dolerių.
Grįžkime atgal į vėžes. Galiausiai atsidūrėme kryžkelėje: ką čia padarius, kaip viską sutvarkius, kad ir menininkai būtų patenkinti, ir miestai daugiau tuo menu nebemirgėtų? Toji pati Graikija, vėl gi, 2008 - gruodį pasiekė pasaulio rekordą: 2503 žmonės, padėdami Vaiko šypsenos labdarai (angl. Smile of the child), legaliai panaudojo savo talentą ir ant 700.92 metrų ilgio ritinio išliejo savo kūrybiškumą. Dar prieš šį rekordą, aš pats, padėdamas organizuoti Jaunimo Spalvos 2008 renginį Elektrėnuose, turėjau šansą patenkinti grafičių meno atstovų norą paišyti. Atrakcionų parke, su valdžios leidimu, ant pilkų ir šaltų betono sienų jie išpurškė neapsakomo grožio kūrinius: nuo margų papūgų ir didelių tigrų iki linksmų ir karikatūriškų iliustracijų. Renginio dalyviai galėjo stebėti jų darbo procesą, o vėliau išrinko geriausius autorius. Turiu pripažinti - maloniai nustebau, kokį telentą pastarieji parodė. O ir pats atrakcionų parkas tapo gyvesnis, margesnis ir pagaliau nors truputį atspindėjo šio paties konceptą: linksminti žmones, suteikti pramogų kitiems.
Lenkija dar geriau sugalvojo! Jie leido uždrausto meno atstovams išgražinti sovietinių blokų daugiabučius. Tiesa, ten jau purškiami dažai nelabai buvo panaudoti - greičiau paprasti dažai, tačiau bent jau tokiu būdu tapytojai atrado būdą išsilieti. Ir miestai atrodo spalvingesni, ir žmonės daugiau nusišypso, ir menininkai laimingi.
Atsakymas pats ryškėja prieš akis: reikia surasti vietą, kur šio meno atstovai galėtų legaliai papaišyti. Valdžia kol kas numoja ranka. Juk geriau leisti mokesčių mokėtų pinigus juos gaudant, nei atrasti kokią vietą, kur šie galėtų nepažeidinėdami įstatymo purkšti savo mintis. Pinigų tas daug nereikalauja: tiesiog tereikia atrasti ilgą sieną, prieš tai savanoriams peržiūrėti eskizus (kad vis dėl to nesigautų šnipštas) ir surinkus bent didžiąją dalį gatvės meno entuziastų nepamiršti leisti jiems kurti. Tegul, kuria! Menas - tiek mūsų laikų raštinis ir fizinis įrodymas, tiek kažkas tokio, ką žmogus pajutęs nepaslėps ir norėdamas.
Visuomet bus tokių, kurie nesutiks su tokiomis įdėjomis. Snobai ir tie, kurie jokio šviesulio gyvenime nemato visuomet prieštaraus, kad tokiems vandalams bus suteikta puiki ir legali proga paišyti. Kita vertus, man rodos, tai nuostabi galimybė leisti žmonėms nors kartą per metus kurti ir nors trumpam numalšinti jų troškulį tai daryti kažkur kitur. O tada turėsime ir pastatų sienas švaresnes, ir vaikytis jų naktimis daug nereikės.
Šaltinis: arnoldo.blogas.lt
