Teoriškai – viską: rinkti ir kontroliuoti valdžią, įsilieti į politinių sprendimų priėmimo procesą, netrukdomai reikšti savo interesus ir nuolat veikti politinį šalies gyvenimą.
O ką mes pastebime savo šalies realybėje? Man regis, kad tik augantį valdžios stiprėjimą pilietinės visuomenės sąskaita.
Politikai, nors viešai ir deklaruoja pilietinės visuomenės svarbą, iš tiesų laiko ją nekompetentinga įsilieti į politinių sprendimų formavimą ir įgyvendinimą. Kas leidžia taip teigti? Ogi tai, kad pilietinė visuomenė vis stipriau reiškiasi radikaliais būdais: protesto akcijomis, daugiatūkstantiniais mitingais.
Reikia pabrėžti, kad tokie rėksmingi savo valios reiškimo metodai dar nereiškia, kad mūsų šalis yra labai laisva ir demokratiška. Situacija veikiau yra visiškai priešinga – jei valdžios dėmesiui atkreipti reikia tūkstančių į gatves išėjusių nelaimingų žmonių, o ir į tuos dar ranka numojama, tai jau signalizuoja, kad mūsų valdžia nepaiso jokių iš visuomenės kylančių prieštaravimų ar reikalavimų.
Galima pamanyti, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje atvirai ignoruojama. Daugelis mūsų šalyje įvykusių pilietinių akcijų tendencingai būna įvardijamos kaip „priešrinkiminis politikavimas“, „nepagrįstų reikalavimų kėlimas“ ar panašiai, o visuomenės aktyvistai ir būriai savo interesus ginančių žmonių vaizduojami kaip padrikas būrys rėkiančių, šaukiančių, sumišusių ir nežinia ko norinčių barbarų.
Patys valdžios atstovai tuo tarpu stebi visus mitingus, piketus ar protesto eitynes per atstumą, tokiu būdu tarsi demonstruodami kokybinę distanciją ir atotrūkį tarp neva ramių, šaltų, impozantiškų savo asmenybių ir nežinia ko nerimaujančių, nesusiprantančių bei veltui gerkles laidančių asmenų.
Paradoksalu, tačiau paskui vėl imama kalbėti, kokia reikalinga Lietuvai pilietinė visuomenė. Bet ji juk yra, tik, regis, valdžiai patogiau jos tiesiog nepripažinti. Prisiminkime 2011 m. rugsėjį prasidėjusius tautinių mažumų protestus prieš naująjį Švietimo įstatymą. Vyko mitingai, eitynės, tūkstančiai žmonių, o svarbiausia – jaunimo, būrėsi tam, kad rastų atsvarą tarp savo įsitikinimų ir valdžios sprendimų. Atrodo, tai – pati tikriausia pilietiškumo išraiška, demokratinėse valstybėse numatytas kompromiso ieškojimo būdas. Tačiau kažkodėl daugelis linkę vertinti viską priešingai – dejuojama, kad dėl to, jog tautinės mažumos sukilo ginti savo teisių, buvo labai neramūs metai, daug įtampos, o galiausiai, be abejonės, visi aktyvistai pasmerkiami.
Aišku, tautines mažumas galima vertinti kaip kam patinka. Bet ar neverta bent kartą išsivaduoti iš stereotipinių nuostatų ir į tautinių mažumų pilietines akcijas pažvelgti kaip į unikalų procesą, kuriame tiek daug vienybės, sklandumo, tarpusavio bendrumo ir glaudaus ryšio? Čia būtinai reikia paminėti, kad didžiausia demokratijos yda, kurią dar prieš daugelį metų pastebėjo graikai, skamba taip: demokratinėje valstybėje dauguma gali lengvai pasinaudoti savo valdžia mažumai engti. Tad reikėtų tik džiaugtis, kad mūsų šalyje kaip tik pačios tautinės mažumos užkerta kelia savo engimui, o tuo pačiu – ir demokratijos ydų kerojimui.
Beje, mums visiems vertėtų savęs paklausti: kuo valdžios sprendimai yra geresni už savarankiškus žmonių apsisprendimus? Ar todėl, kad juose daugiau tiesos? Veikiausia ne. Valdžios sprendimai, jei jie priimami nepaisant žmonių interesų, turi tik galios ir jėgos persvarą, bet ne teisingumo koncepciją. Demokratiniam valdymo modeliui būtinai reikia pilietinės visuomenės, nes jis iš esmės negali būti tik valstybinis ir remtis vien galios persvara.
Paprastai tariant, demokratijai reikia mūsų visų, net jei mūsų ir nereikia šiuolaikinei valdžiai. Demokratijai svarbus ne tik pats valdžios valdymas, kiek visuomenės dalyvavimas svarbiausių sprendimų priėmime. Klaidinga manyti, kad, norint išlaikyti demokratišką valstybės valdymo modelį, užtenka balsuoti per rinkimus arba išvis nedaryti nieko. Juk net ir ta valdžia, kurią išrenka dauguma, vėliau nebūtinai turi priiminėti daugumai naudingus sprendimus. Todėl tik stipri pilietinė visuomenė gali padėti reprezentuoti visuomenės valią ir poreikius politinių sprendimų priėmimo procese.
Ir net jei politikai ar kiti viešojo šalies gyvenimo veikėjai tautinių mažumų aktyvistus, Garliavoje besiburiančius žmones ar kitus pilietiškai nusiteikusius gyventojus laiko problemiškais žmonėmis, kurie neva kelia mums sunkumų, tai iš tiesų jie tenori slopinti reiklią, atsakingą, drąsią visuomenę. Juk valdžiai daug palankesnė „tylioji“ visuomenė, nes ji prisideda prie biurokratinio uždarumo didinimo ir nereikalauja jokios atsakomybės.
Valdžia nori įtikinti žmones, kad reikšti savo valią nėra reikalo, kad visiems turi būti gerai taip, kaip yra. Dar bandoma pavaizduoti, kad neva normalūs žmonės gyvena sau ramiai, o protestuoja ir valdžiai prieštarauja tik visokie keistuoliai, apskritai abejotinų galimybių žmonės. Kitaip sakant, įvairiais būdais bandoma politiškai „nukenksminti“ žmogų, panaikinti jo pilietinio aktyvumo komponentą, paversti individą tam tikros neutralios normos kopija.
Gaila, tačiau toks pilietinės visuomenės slopinimas grasina mūsų laisvei. Jei pilietinės visuomenės šalyje nėra arba jos nepaisoma, tada iš mūsų atimama ir savarankiško apsisprendimo galimybė, nes viską sprendžia tik valdžia. O tokia situacija jau primena vergovę, nes būtent tas yra vergas, iš kurio atimta galimybė pačiam nuspręsti, kaip gyventi.
Laimei, kol kas mes dar galime priiminėti savarankiškus sprendimus. Todėl pats laikas kiekvienam pasirinkti, kuo būti – pilietišku aktyvistu ar pasyviu fatalistu. Tik reikia suprasti, kad abiejų laukia du skirtingi keliai: vienas pasuks į laisvę, kitas – į vergovę.
Gintarė Pugačiauskaitė
123rf nuotr.
