Niekada nemaniau, kad tam tikri žurnalistai ir jų gebėjimai pažengs taip toli — atsiverti žurnalą ir jis, tiesiogine to žodžio prasme, įtraukia tave į savo geltoną pelkę. Iš pelkės, kaip ir iš visų negandų, tu turi išsikapstyti. Ir čia tau pateikiamos dvi galimybės — arba palauki, kol viena iš „Olialia“ pupyčių išsitrauks savo peroksidinius plaukus iš tos geltonos pelkės ir lėtai pristypinusi (mat avėti aukštakulnius yra būtina net tokiomis kritiškomis akimirkomis — juk negali žinoti, gal iš kažkur išdygs paparacas) išties savo trylikos centimetrų kulniuką, taip siūlydama savo pagalbą,o mainais už ją — „padovanos“ tau „dar niekur nepublikuotą, privačią“ savo gyvenimo istoriją. Arba įtikini save, jog toji pelkė — tik iliuzija ir kad tu puoli stačia galva į ją pats. Tačiau ką daryti, jeigu tu, nuo mažų dienų svajoji apie žurnalisto darbą? Ar dar galima surasti žurnalistų, kurie tą klampią geltonąją pelkę praeina dideliu lanku, o po to grįžę prie savo darbo stalo dar pasijuokia iš joje verdančių apgailėtinų šalies „žvaigždių“ problemų?
Žinote, manau, kad taip. Galbūt dabar ir gausu tų apsimetėlių žurnalistų, kurie rašo arba geltonojoje spaudoje, arba netikrus ir išgalvotus straipsnius už kyšius. Bet juk visur yra blogoji ir geroji pusė,ar ne? O kaip ir įprasta mūsų visų gyvenimuose, apie blogus darbus mes žinome daugiau, nei apie gerus. Todėl šiandien aš pasiryžųsi kalbėti būtent apie pastaruosius ir parodyti jums, kad žurnalisto darbas (kad ir kaip dabar jis būtų šmeižiamas) — yra be galo patrauklus.
Žurnalistas pagal žodyną — tai fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Tiems, kurių ši profesija nežavi, tikriausiai užtektų apsiriboti tokiu nuobodžiu paaiškinimu. Tačiau man — tai ilgametė svajonė, kuri, tikiu — išsipildys. Tačiau aš nenoriu būti tokia, kuri rašys straipsnius savo plunksną pamirkydama geltonojoje pelkėje. Ne. Aš noriu rašyti tiesą. Noriu, kad skaitydami mano straipsnius žmonės nebijotų tikėti manimi. Žinote kodėl? Nes aš nesisntengsiu jiems patikti ar laimėti jų simpatijų. Tai tiesiog neįmanoma, jei sakai tiesą, suprantat?
O juk ji ne visada maloni. Tačiau visada naudinga ir reikalinga. Ir būtent todėl žurnalisto darbas yra šaunus, nes tau leidžiama sakyti viską tiesiai šviesiai, ko kasdieniame gyvenime mes visdar dažnai prisibijome...Kaip puikų pavyzdį būtų galima pateikti Marijoną Mikutavičių. Visų žinomas žurnalistas, dainininkas ir televizijos laidų vedėjas, iš visų jėgų bandomas įtrauktas į geltonąją pelkę, tačiau nesuklyskite — jis neįtrauktas, ir manau, jog niekada nebus. Jam visai nesvarbu, kad jis pats dirba televizijoje kuri siūlo mums šlamštą ir paskalas, rašo straipsnius laikraščiui, kuriame vyrauja netikrumas... Jam svarbi tauta.
Mes, lietuviai, ir jis nenustodamas juokiasi iš tos klampios pelkės į kurią visi puola, o savo žodžiais — padeda išlipti iš ten mums. Ir aš kalbu ne vien apie gudrius žodžius jo straipsniuose. Vertėtų prisiminti ir jo dainas, kuriose ne melodija, o žodžiai yra svarbiausi ir visada priverčia susimąstyti. Tarkime, jo dainoje „Ar mylit ją jūs?“, aiškiai parodoma jo meilė Lietuvai ir akivaizdus priešiškumas valstybės valdytojams. O per priedainį tikriausiai net patys valdytojai susigėsta, kai kiek ironiškai paklausiama, ar ir jie tikrai myli mūsų šalį... Taigi drąsiai galima teigti, kad Marijus Mikutavičius — išties puikus ir tikras žurnalistas, kokia užaugusi norėčiau būti ir aš.
Kitas svarbus dalykas, padarantis žurnalisto darbą geriausiu, tai naujos pažintys. Žinoma, bet kuriame darbe sutinkami nauji žmonės ir užmezgamos naujos draugystės. Tačiau dibant šį darbą — atsiranda galimybė susipažinti su tais, kurių paprastas darbininkas niekada gyvenime neišvys. Pasisemti patirties iš tų, kurie payrė daugiau už tave. Pamatyti tuos, kuriuos visi myli ir nekenčia ar pačiam suprasti už ką. Juk žinote, sakoma, kad pažindamas kitus žmones, tu ir pats pradedi atrasti save. Pažindamas neeilinius žmones — tu ir pats tapsi neeilinis. Originalas.
Užsiimant šia profesija, taip pat galima pamatyti be galo daug naujų vietų ir pačiam kuriam laikui tapti įvairių kitų kultūrų dalimi, bei pakalbinti žmones, kurių požiūris į viską yra visai kitoks, nei kad tavo tautiečių. Ir tai juk žavi, tiesa? Tai neleidžia tavo gyvenimui priprasti prie rutinos, bet leidžia pamilti savo darbą.
Tačiau visų svarbiausia yra tai, kad būdama žurnaliste, aš galėčiau užsiimti tuo, ką geriausiai moku ir kas man labiausiai patinka. Nesuprantu tų žmonių, kuriems jų darbas kelia šleikštulį. Nes jeigu taip yra — vadinasi, jog tu neatradai savo pašaukimo. Pasukai ne ten, kur turėjai. O kadangi, aš savo pašaukimą jau atradau, manau, jog ir mano darbas turėtų teikti man malonumą. Ir dabar jau niekas manęs nesustabdys siekti šios svajonės — nei kitų atkalbinėjimai, nei geriau apmokamos profesijos, nei ta geltonoji pelkė, kuri bando įtraukti į savo gelmes visus naujus žurnalistus. Todėl verta prisiminti tai, kads net jeigu tu sukiojiesi aplink ją, tau nėra jokios būtinybės į ją žengti ir tiesiog leistis būti klampinamam. Net jeigu tave iš ten kviestų dabartinės Lietuvos sirenos — „Olialia“ pupytės. Net jeigu norėtum greitų pinigų (o juk turtingi norime būti visi, ar ne?).
Taigi apibendrindama norėčiau pasakyti, jog svarbiausia dirbant žurnalisto darbą, yra visuomenė. O jei ji tau ištikrųjų svarbi, tu jai — nemeluosi. Nes, kaip yra pasakęs vienas labiausiai mūsų šalį mylinčių žurnalistų, M. Mikutavičius —„Visuomenė turi teisę žinoti. Bet taip pat turi teisę nebūti kvailinama.“. Remdamasi šiais žodžiais, kuriais kalba tiesa, užaugusi tikiuosi būti dora žurnaliste, kuriai svarbiausias rodiklis bus mūsų visuomenė ir jos norai (ir nemanau, kad tai bus sunku, prisimenant kokios šaunios galimybės atsiveria dirbant šį darbą — tai naujos pažintys, naujų vietų pamatymas, bei užsiėmimas tuo, ką geriausiai moki). O tai, kas liečia geltonąją pelkę... Nežinau, tikiuosi, kad ji taps tokia maža, kad į ją tilps tik vienos kojos batas. Ir kadanors į ją įlipęs žmogus, supratęs kur pataikė — tik nusispjaus, papurkštaus, gal riebiau nusikeiks ir pasakys „Velnias, ne tuo keliu einu...“.
