Emigracijos tema ypač aktuali pasidarė pastarąjį dešimtmetį. Tiksliau tada, kai lietuviai pradėjo mieliau rinktis gyvenimą užsienyje negu savo tėvynėje. Ir visada mes, lietuviai, manėme, kad pasaulis mus pažįsta ir visi mūsų laukia išskėstomis rankomis. Tai kaip iš tiesų yra su lietuvių emigrantais užsienyje? Ką užsieniečiai mano apie mus?
Šiuo atveju, siūlyčiau lietuviams nusiimti rožinius akinius, nes mūsų įvaizdis sukurtas tikrai ne geriausias, koks galėtų būti. Neneigsiu, kas yra susipažinęs su visa Lietuvos istorija, tikrai žino, kad anksčiau mes buvom labai galinga ir didi valstybė. Šiuo aspektu tikrai blykstelėjome visame pasaulyje. Bet, kad ir kaip būtų gaila, blyksnis buvo trumpas ir mus greitai pamiršo. Be to, visai neseniai su istorijos mokytoju kalbėjom, kad iki šiol amerikiečių vadovėlių žemėlapiuose Lietuva arba nebūna pažymėta, arba mes vis dar esame prijungti prie Sovietų Sąjungos.
Pastaraisiais metais labai daug lietuvių pamėgo mums gana netolimą šalį – Jungtinę Karalystę. Kai vienas kitas lietuvis ten emigruodavo, tai nieko blogo aplinkiniai nesakydavo, netgi pagirdavo už drąsą, bet dabar vos ne kas antras renkasi šią šalį. Sutinku, kad Anglijoje yra geri universitetai, kur tikrai puikiai paruošia studentus, bet dabar lietuviai į Angliją važiuoja nes čia, Lietuvoje, nėra darbo, o ten jo visada atsiras. Ir kas baisiausia, kad jei Lietuvoje pasiūlys dirbti kasininku ar sandėliuose prekes krauti, tai lietuvis tikrai šio darbo nedirbs, bet nuvažiavęs į Angliją mielai sutiks dirbti bet kokį „juodą“ darbą ir „arti“ per naktis, kad užsidirbtų bent truputį pragyvenimui. Todėl dabar apsilankius mūsų „seserimi“ tampančioje valstybėje pasijunti tarsi esi Lietuvoje, nes kur tik pasisuksi, visur sutiksi lietuvį.
Tuo Anglijos valdžia pradeda naudotis, nes lietuviai ten dirba pačius sunkiausius ir purviniausius darbus. Mes taip palengvinam anglų gyvenimą. Taip pat mūsų emigrantai yra pagarsėję įvairiomis vagystėmis, kontrabanda ir nusikaltimais. Juk tikrai ne visi nuvažiavę į Angliją gauna darbą, o pragyvent kažkaip reikia. Tai kodėl neapvogus vieno kito anglo? Kas, turbūt, yra žiauriausia, kad lietuviai užsienyje (čia kalbu ne tik apie Angliją) nevengia pardavinėti lietuvaičių, o taip pat jau vis dažniau išgirstame apie pardavinėjamus vaikus. Galime bandyti save raminti, kad ne mes vieninteliai tokiame juodame sąraše esame. Nieko negalime padaryti, kai tiesiog iš po nosies yra grobiami vaikai ir išvežami į užsienį dirbti ar net dar blogiau, o mes, likusieji, tik aimanuojame.
Žinoma, teigti, kad mūsų tauta niekam tikusi ir geriau mums nesirodyti pasauliui, negalime, nes emigravę į kitas šalis lietuviai prisideda prie naujų technologijų kūrimo ir meno industrijos. Pavyzdžiui, vienas lietuvis dirba Jungtinių Amerikos Valstijų NASA centre. Visi sutiksime, kad šis žmogus, nors ir tyliai, bet garsina mūsų šalį ir parodo, jog Lietuvoje irgi yra genijų.
Taip pat pasaulyje yra režisierių bei prodiuserių, kurie kilę iš Lietuvos ir kuria pasauliui žinomus filmus. Visi žino ir Joną Meką, avangardinio meno kūrėją. Jis su broliu emigravo į JAV. Praėjus dviems savaitėms po atvykimo pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus. Gyvendamas Niujorko centre susidomėjo kaimynystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir pradėjo kurti savo filmus. Jonas Mekas tapo viena iš Amerikos avangardinio filmo vedančių personų ir dirbo įvairiuose su filmo kuravimu susijusiuose darbuose. Ir dar yra daugelis kitų žmonių, kurie emigravę sugebėjo sėkmingai prisitaikyti ir įsitvirtinti kitoje aplinkoje.
Kiekvienoje šalyje yra žmonių, kurie emigravę sudaro apie savo tėvynę blogą įvaizdį, ne išimtis ir Lietuva, tačiau ne visi gyventojai sukuria netinkamą reputaciją, yra tokių, kurie mus garsina ir jiems reikia būti dėkingiems, nes jų dėka Lietuva yra žinoma pasauliui. Juk ne veltui sakoma: „Gėris nugali blogį“...
Evelina Stravinskaitė
KANDIDATĖ Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ
