Ši tema gvildenama viešojoje erdvėje jau daugelį metų, bet vis nepraranda populiarumo. Po straipsniais išsirikiuoja šimtai komentarų apie tai, kad jie tėvynės išdavikai arba protingai besielgiantys žmonės, bėgantys iš vargšės, griūvančios Lietuvos. Vieni emigrantai užsienyje vagia, kiti užima aukštas pozicijas, taigi koks tas jų įvaizdis svetur?
Tendencingai skaitant Lietuvos portalus bei juose pasirodančius straipsnius apie emigrantus galima pagalvoti, kad iškėlus koją iš tėvynės geriau neprisistatyti esant lietuviu. Vagystės, plėšimai, kontrabanda. Tie dalykai, kurie pasiekia Lietuvą apie brolius bei seseris užsienyje. Be argi tikrai taip yra? Argi likusi pasaulio dalis apie mus galvoja kaip apie banditų kraštą?
Vienareikšmio atsakymo nėra. Man, kaip ir didžiajai daliai lietuvių teko pasisvečiuoti pas gimines dirbančias Anglijoje. Ten lietuvių daugiausia, ten ir nuomonių gausybė. Štai viena anglė teigė, kad prieš lietuvius nieko blogo neturinti: pirma, jie baltieji, antra, jie krikščionys. Visai nebloga nuomonė, žinant ten sklandančias istorijas apie lietuvių žygdarbius. Tačiau kitas sutiktas anglas manęs paklausė: „Ar pas Jus ten, Lietuvoje Tauragė yra nusikaltėlių miestas?“ Mat jis, žmogelis, kiek tik išgirsta lietuvių nusikaltimų, tiek visi iš Tauragės.
Kita mano patirtis byloja visai priešingas mintis. Italija. Lietuvaičių, ilgakasių rojus. Skanus maistas, geras oras, gražūs vyrai bei beriami komplimentai Joms, pačioms gražiausioms ir nuostabiausioms. Už šito gražaus fasado slypi tikrai ganėtinai niūri žinia: italai į rytų europietes dažniausiai žiūri kaip į striptizo šokėjas arba naudos siekiančias merginas. Vienintelė paguoda ta, kad italai nieko nežino apie lietuvių vaikinus! Bet dažniausiai įsivaizduoja juos kaip albanus t.y. Žiaurius. Ir nors tokių nuomonių tikrai nėra mažai, tačiau reik pripažinti kad ir italų ir lietuvaičių sukurtų šeimų taip pat nėra mažai. Vadinasi, tik reikia įrodyti, kad tu nesi striptizo šokėja!
Reiktų pripažinti, kad mes, lietuviai, turime Napoleono kompleksą. Būdama tokia maža šalis įsivaizduojame, kad visas pasaulis mus žino, apie mus girdėjo ir visiems tik mes įdomūs. Tačiau, mano subjektyvia nuomone, niekam neįdomu. Anglai turi tūkstančius emigrantų ir ta saujelė lietuvių yra lašas jūroj. Tūkstančiai musulmonų jiems sudaro didesnių problemų nei mes. Italai taip pat kovoja su plėšikaujančiais albanais ir savais politikais, tad rūpintis gražių mergaičių legaliais ar nelegaliais darbais jie neturi kada. Prieš porą metų teko būti kitoje Atlanto pusėje, Karibuose. Kad vietiniai nežino, kur yra Lietuva, nestebina. Bet kai moteris, dirbanti oro uoste, pareiškė, kad aš negaliu skristi į Londoną, nes neturiu vizos (nes esu iš Afrikos), mane tai nemaloniai nustebino. Pasakius jai, kad Lietuva ne tik Europoje, bet ir ES, ji pasiėmė žemėlapį ir įtariai ieškojo mūsų mažo taškelio Europoje. Taip kad nors ir esame nepriklausomi jau 20 metų, dar nesame nuskambėję pasaulyje.
Būtina paminėti ir išgirstas geras nuomones. Štai Graikijoje visi graikai, bent jau vyrai, žinojo mūsų krepšininkus, pagrinde tris: A.Sabonį, Š.Marčiulionį bei Š.Jasikevičių. Tikrai neblogai, kaip mažai šaliai. Norvegijoje girdėjau nemažai pasakojimų apie norvegų darbdavių džiaugsmus lietuvių darbininkų atžvilgiu: jie darbštus, vertina darbą ir yra daug geresni darbuotojai už lenkus. Gal ir skaudu, kad daug išsilavinusių žmonių ten valo žuvis, bet reik pripažinti, kad visi darbai yra sveikintini. Kaip teigė Periklis dar senovės Graikijoje, „pareikšti apie savo neturtingumą niekam nėra gėda, daug didesnė gėda darbu jo neįveikti“. Taip pat labai patiko vieno sutikto ruso mintis: „Ankščiau važiuodavau į Lietuvą kaip į užsienį, nors ir buvome viena valstybė. Dabar štai grįžtu kaip į namus nors esate užsienis“.
Taigi norėčiau pasakyti, kad nors ir turime nemažai nusikaltėlių, bet pasaulio mastu mes tikrai nesame įdomus, nes yra ir didesnių (gerokai) nedorėlių. Turime puikių žmonių tiek meno, verslo, inovacijų srityse apie kuriuos rašydama žiniasklaida patiems lietuviams nevarytų depresijos. Šie žmonės tikrai labiau verti dėmesio nei žmogus, nemokantis užsidirbti legaliai. Galų gale, kiekvienas iš mūsų esame savo šalies reprezentuotojai ir kiekvieną kartą būnant svetur vertėtų atsiminti, kad tėvynė yra kaip antra motina – gali ant jos supykti, bet svetimiems turi atsiliepti tik geruoju.
Gintarė Mickutė,
KANDIDATĖ Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ
