Tema, aprašyta jau ne kartą. Visi esame puikiai susipažinę bei apsipratę su tipiniu lietuvio įvaizdžiu užsienyje – vagis, chuliganas, sukčius, ar tiesiog juodadarbis. Iš savo studentiško, sezoninio darbo Airijoje, patirties norėčiau šią temą pakreipti kita linkme. Įvaizdį šį kartą aprašysiu ne išorinį ar veiksmais pagrįstą – stereotipinį, bet atkreipsiu dėmesį į emigranto, išvykusio į svetimą šalį laimės ieškoti, jausmus. Tai juk irgi yra tam tikras įvaizdis, bet, kad jį susidarytume, reikia paanalizuoti patį žmogų bei įsijausti į jo vingiuotu gyvenimo keliu žengiamus žingsnius.
Emigrantus skirstyčiau į keletą tipų: „veikiantieji“ ir „verkiantieji“. Pirmieji – džiaugiasi jiems suteiktomis galimybėmis užsidirbti daugiau. Tiesa, daugelis pradeda nuo pačių paprasčiausių darbų, vėliau siekia karjeros, taupo pinigus, ieško perspektyvų, investuoja, trumpiau tariant – neužsisėdi vietoje ir nešvaisto laiko tuščioms kalboms, skundams. Šiems žmonėms galima priskirti porą posakių, tokių kaip: „Nėra padėties be išeities“ arba „Kai nori – randi galimybių, kai nenori – priežasčių“. Kaip bebūtų gaila, „verkiančiųjų“ gretos didesnės. Pastarieji, palikę savo gimtąją šalį, dirba juodą darbą, nesistengia siekti karjeros, toliau „vergauja“ kitataučiams, kalba, kad pragyventi čia, užsienyje, yra daug lengviau, tačiau, nepaisant to, nuolat skundžiasi ir nenustoja verkšlenti. Tai lietuviška prigimtis? Ar gimtosios žemės ilgesys? O gal nepilnavertiškumo jausmas? Kad ir koks būtų atsakymas – padėties nekeičia. Tokių kasdien vis daugėja.
Tipinės, Airijoje dirbančių lietuvių, grupės: garbaus amžiaus motinos su jau suaugusiais vaikais, jaunos, ką tik pradėjusios šeimyninį gyvenimą poros, mokslus Lietuvoje metę – kadaise buvę studentai...Ir ko gi visi šie žmonės iš Lietuvos atvyko čia? Į visiškai svetimą šalį? Taip, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Užsienis – „pažadėtoji žemė“?
Puiku, jeigu žmogus susitaiko su esama padėtimi, greitai adaptuojasi prie naujos aplinkos, kalbos, žmonių ir net kultūros. Gaila, tačiau tai pavyksta ne visiems. Daugelis džiaugiasi materialine gerove, bet tai trunka neilgai, juk visi puikiai supranta, kad visko pinigais nenusipirksi. Būtent dėl šios priežasties vėliau žmonės pradeda jaustis nelaimingais, juos užplūsta nepilnavertiškumo jausmas. Taip yra todėl, jog emigrantai suvokia, kad negali turėti visko vienu metu – finansinio stabilumo bei komfortabilumo jausmo, gyvenant savo tėvynėje. Dažnai užplūstantis tėvynės ilgesys, nostalgija. Ilgesys ne tik sentimentus pažadinančių vietovių, žmonių, bet ir lietuviškų papročių, švenčiamų būtent- lietuvių bendruomenėje ir būtent - Lietuvoje - tas puikus jausmas, kai jautiesi savas...Dėl šių, emigrantą slegiančių jausmų, mano akimis, lietuvio emigranto įvaizdis – nusivylusio žmogaus įvaizdis. Tai lemia lietuviškas, pesimistiškas požiūris.
Todėl, manau, jog visi turime galvoti plačiau, pasitelkti savo fantaziją, visus turimus įgūdžius bei patirtis, išsikelti užsibrėžtus tikslus ir veikti, o ne bėgti, nes tai – lengviausia išeitis, kuri, deja, ne visada pateisina mūsų lūkesčius. Kuomet būsime ten, kur jaučiamės laimingi ir darysime tai, kas mums patinka, dirbsime sau, o ne kitiems, neturėsime laiko galvoti apie tai, kas liūdna ir niūriu, taip mūsų mąstymas taps daug pozityvesnis.
Aurelija Karaliūtė
