Kaip jaučiatės šiuo metu? Ar galite apibūdinti savo jausmus? Tokius pat ar panašius klausimus tikrai išgirsite, jei nuspręsite apsilankyti pas psichologą ir išliesite jam savo gyvenimo bėdas. Tiesa, čia galime susimąstyti – ir kuo tai gali padėti? Kodėl savų emocijų įvardijimas toks svarbus?
Esu tikra, panašios dvejonės kamuoja ne vieną. Ir vis dėlto kalbėti apie jausmus būtina, nes net tas paprastas klausimas: „ką jauti?“ iš tiesų paliečia vieną opiausių šiuolaikinių psichologinių problemų – emocinio intelekto neišsivystymą, kai negebama suprasti, įvardyti tiek savo, tiek aplinkinių žmonių jausmų.
Aiškinantis toliau, reikia paminėti, kad emocinis intelektas nėra tapatus ir negali pakeisti mums jau žinomos įprastinės intelekto (IQ) sąvokos. Emocinis intelektas susideda ir tokių komponentų, kaip savęs pažinimas, gebėjimas valdyti emocijas, motyvacija, socialinis sąmoningumas ir socialiniai įgūdžiai, o štai intelektas – tai gebėjimas mokytis, įgyti ir vartoti naują informaciją, tam tikrų loginių ir matematinių dalykų suvokimas, erdvinis mąstymas, atmintis.
Jei pažvelgtume bent dešimt metų atgal, pamatytume, jog tuo metu buvo tikima, kad intelektas yra kone svarbiausias veiksnys žmogaus gyvenime, kuris gali tapti tarsi sėkmės tramplinu siekiant aukštumų moksle ar karjeroje. Tačiau pastaruoju metu, kai vis daugiau imama kalbėti apie asmenybės įtaką, charizmos jėgą, socialinių įgūdžių svarbą bei gebėjimą užimti lyderio pozicijas, ima ir iškyla būtent emocinio žmogiškojo prado galia.
Norint geriau suprasti emocinio intelekto fenomeną, visų pirma reikia pabrėžti, kad intelektas ir emocinis intelektas yra vienas nuo kito nepriklausomi ir vienas kitam neprilygsta. Pavyzdžiui, dėl aukšto intelekto puikiai išsilavinęs ir apsiskaitęs garsus mokslininkas gali būti nelaimingas vienišius, neturintis draugų ir antrosios pusės, nes jo emocinis intelektas yra neišlavintas, todėl santykis su aplinkiniais žmonėmis – itin dramatiškas, komplikuotas. Ir, kita vertus, vaikinas, kuris mokykloje rinko vien prastus balus, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos siela, nes jo emocinis intelektas aukštas, jis sugeba tapti lyderiu, rodo iniciatyvą, įkvepia save ir aplinkinius, įsiklauso į visų nuomonę, todėl visur ir visada aplink save suburia nepranokstamą komandą.
Veikiausiai nesuklysiu spėdama, kad daugeliui priimtinesnis ir mielesnis atrodo antrasis – sėkmingo verslininko ir kompanijos sielos pavyzdys. Juk ne paslaptis, kad daugelis mūsų nori būti suprasti, mylimi, įvertinti, pelnę tam tikrų laimėjimų, pripažinti, o tam, akivaizdu, neužtenka vien gebėjimo spręsti matematines lygtis ar įsiminti istorines datas. Juolab, šiais išmaniaisiais laikais, kai interneto ir kitų technologijų pagalba informacija tapo taip lengvai pasiekiama ir valdoma, žinių ir išsimokslinimo vertė sumažėjo, o pageidaujamu tapo būtent unikalus emocinis patrauklumas, asmenybės žavesys.
Tiek kiekvieno iš mūsų draugų rate, tiek politikos padangėje – kur bepažvelgsi, dabar visur vis labiau pageidaujamos ryškios asmenybės, lyderiai ar tiesiog sėkmingi žmonės, kurie yra ne tik išsilavinę, apsiskaitę ar turi perspektyvių idėjų (visa tai galime laikyti to žmogaus intelekto gebėjimais), bet ir geba pritraukti aplinkinių dėmesį, suburti apie save komandą, lengvai bendrauti, kelia pasitikėjimą, prisitaiko prie įvairių gyvenimiškų situacijų (visa tai – emocinio intelekto sfera). Vadinasi, neužtenka vien pabaigti mokslus ar skaityti knygas, nes dabar laimė šypsosi tiems, kurie myli, saugo, puoselėja savo jausmus, geba suprasti kitus, yra empatiški.
Be abejonės, pasakyti – lengviau nei padaryti. Tačiau stengtis verta, nes mokslininkai pripažįsta, kad dabar daugelio žmonių emocinis intelektas yra itin žemas. Ir čia išties įdomu panagrinėti žemo emocinio intelekto žmogaus paveikslą – ir kaip gi jis atrodo? Visų pirma toks individas nesupranta ne tik savo, bet ir kitų žmonių jausmų, todėl dažnai yra piktas, nuliūdęs, uždaras, linkęs konfliktuoti, negeba išlaikyti ilgalaikių santykių su draugais ar aplinkiniais. Negana to, jis nelinkęs atvirauti, tačiau patiklus, naivus, todėl juo nesunku manipuliuoti. Žemo emocinio intelekto žmogus negeba valdyti savęs stresinėse situacijose, į visus iškilusius sunkumus reaguoja dramatiškai, itin skaudžiai išgyvena nesėkmes, bet, kita vertus, taip pat bijo siekti ir sėkmės.
Kas lemia žemą emocinio intelekto išsivystymą? Priežasčių gali būti daug. Viena iš jų – šiuolaikinių moderniųjų komunikacijų įtaka, virtualus bendravimas. Pagrindinė problema ta, kad bendravimas, pavyzdžiui, mobiliuoju telefonu ar kompiuteriu socialiniuose tinkluose yra netekęs savo emocinio prado. Tai reiškia, kad bendraudami virtualiai mes nejaučiame emocinio ryšio, nes nematome kito žmogaus jausminių išraiškų: veido mimikos, kūno judesių, akių, gestų. Toks nevisavertis bendravimas neleidžia mums tinkamai suprasti vieni kitų, nes komunikacija – tai juk ne vien apsikeitimas žodžiais. Daug informacijos žmonės apie save pateikia būtent siųsdami kūno signalus, kurie, palaikant ryšius virtualiomis priemonėmis, taip ir lieka nesuprasti, neperskaityti. Tai lemia, kad galų gale mes apskritai jau galime nebetekti gebėjimo suprasti aplinkinių kūno kalbos, todėl pasimetimo ir nesupratimo mūsų gyvenime tik daugėja.
Tiesa, emocinio intelekto vystymąsi neigiamai veikia ir tam tikras destruktyvus žmonių požiūris į jausmus. Veikiausiai dauguma iš mūsų dar nuo vaikystės yra įpratę skirstyti emocijas į „pageidaujamas“ (džiaugsmas, laimė, viltis, tikėjimas) ir „nepageidaujamas“ (pyktis, baimė, sielvartas, nerimas, išgąstis). Dėl to šie neva blogieji jausmai imami savotiškai blokuoti, jie tūno pasąmonėje ir neigiamai veikia visą mūsų emocinį pasaulį, o gerieji jausmai tampa privalomu atributu, todėl daugelis žmonių ima apsimetinėti, nešioti kaukes, dedasi esantys laimingi, mistifikuoja savo tapatybes, kol galiausiai įsivyrauja visiška jausmų sumaištis.
Negana to, mus dar nuolat veikia ir tokie emociškai griaunantys stereotipai kaip „vyrai neverkia“, „bijoti gėda“, „liūdėti negalima“. Tai lemia, kad dažnai visiškai natūralias emocijas, kurių kiekviena turi savo funkciją (pavyzdžiui, netgi suskydimo požymiu laikoma baimė yra reikalinga, nes ji saugo mus nuo pavojų ir rizikos), mes imame slėpti, dangstyti, todėl galiausiai nebemokame tinkamai reaguoti į gyvenimiškas situacijas. Gaila, tačiau reikia pabrėžti, kad ilgą laiką slopinamas žmogiškasis jausmų pradas galiausiai savotiškai „atrofuojasi“, nustoja vystytis, o tai ir lemia žemo emocinio intelekto buvimą.
Tiesa, „nedraugiška“ emocinio intelekto atžvilgiu gali būti ir šalies, kurioje gyvename, santvarka. Pavyzdžiui, rinkos ekonomikos sąlygomis žmonės yra priversti suvokti vieni kitus kaip konkurentus, priešininkus, nuolat varžytis, kovoti, ieškoti geriausio kelio į išlikimą ir iškilimą visiškai nepaisant to, kuris yra šalia. Laimėti – tai paversti pralaimėtojais kitus, tokia samprata daugelis vadovaujasi kurdami verslą ar siekdami kitų sau svarbių tikslų. Tuo tarpu dvasinio, emocinio pasaulio turtinimas (knygų skaitymas, kultūriniai renginiai, intelektualūs pokalbiai ir diskusijos, savianalizė) imamai laikyti antraeiliais, nereikšmingais dalykais.
Galiausiai reikia pastebėti, kad žemas emocinis intelektas – tikra kliūtis siekti savosios laimės mums patiems, bet tuo pačiu tai – tikras lobis piktą menantiems. Kaip savo mokslinėje studijoje „Turėti ar būti“ dėstė vokiečių psichologas, filosofas ir sociologas Erichas Fromas, rinkos charakteriai emocinių problemų srityje yra nepaprastai naivūs.
Pasak E.Fromo, emociškai naivūs žmonės (juos galime vadinti tiesiog žemo emocinio intelekto žmonėmis), nesugeba atskirti, kuris iš aplinkinių yra nuoširdus, o kuris tik apsimeta toks esąs. Ir tai paaiškina, E.Fromo teigimu, kodėl tokia daugybė apsimetėlių gali klestėti dvasinėje bei religinėje srityse ir kodėl politikai, kurie tik dedasi emocingais, taip stipriai imponuoja rinkos ekonomikos charakteriui.
Vadinasi, realybė tikroje šviesoje mums bent po truputį ims skleistis tik tada, kai pagaliau užminsime sau bent tą vieną klausimą: ką aš jaučiu? O tada, jau radus atsakymą į šį klausimą, prasidės kelionė ir į kitų žmonių širdis. Linkiu ir ten visiems atrasti šviesos!
Gintarė Pugačiauskaitė.
