Ar jums niekada neteko išgirsti pasakymo, „dabar auga „malonumų karta“? Aš girdėjau. Girdėjau ne kartą. Šis posakis sklando mokyklose taip apibūdinant šiandieninius mokinius. Dažnai taip apibūdinami ir studentai, o kartais ir didžioji dalis visuomenės, bet aš kreipiu dėmesį būtent į mokinius.
„Malonumų karta“ – kas tai yra? Tokia sąvoka nėra plačiai paplitusi, matyt, vartojantys ir patys gerai nežino kas už jos slypi. Galbūt todėl, kad ši sąvoka neapibrėžta ir yra vartojama pašnibždomis, neformalioje aplinkoje. Asmenys, kurie teigia, kad dabar auga „malonumų karta“, sako, jog mokiniai nori tik pramogų, jiems reikia šokančio ir dainuojančio mokytojo, kad sunkus darbas tikslui pasiekti – ne jiems. Mokiniams priimtina tik tai, kas smagu. Sako, kad nebėra jokių dvasinių vertybių, o tik fiziniai poreikiai.
Viešėjau keliose Vilniaus mokyklose. Bendravau su klasėmis, jų mokytojomis, auklėtojomis. Tiesą pasakius, mane stebina ši situacija. Vienos klasės auklėtoja sako, kad jos ugdytiniams diena prasminga, kai jie mokytoją išvaro iš kantrybės. Prisipažinsiu, tokios nesąmonės jau seniai negirdėjau. Ar jūs kada nors esate išsikėlę sau tikslą: išvaryti žmogų iš kantrybės? Tai absurdas. Manau, tai ženklas, kad mokytoja nėra atsakingai pasiruošusi dirbti su klase.
Klasė, apie kurią kalbu, yra septintokai. Jie kelia problemų visoje mokykloje. O ir patys tarpusavyje nesutaria. Ką dabar reikia kaltinti? Švietimo sistemą? Mokyklą? Mokytojus? Mokinius? Jų tėvus? Nieko kaltinti nereikia, čia nėra kaltų. Jie tokie yra, jiems dabar sunkus fizinis amžius, tai vadinama brendimo laiku. Aišku, kad jie kels problemų, nes jiems dabar viskas atrodo komplikuota. Dauguma žmonių tai išgyvena, visais laikais to būta, ar tai kažkas naujo? Ne. Ir tai nepriklauso nuo žmonijos epochos ar politikos.
Pažiūrėkite į jaunus kačiukus. Vos gimę jie gražūs, mieli, pūkuoti kačiukai, o paaugę jie juk laksto aplink jūsų namų erdvę, drasko jūsų mylimą sofą. Dažnai jūsų rankų galima rasti randų, padarytų būtent tų, gražių, kačiukų. Bet jie užauga. Ir labai greitai užauga. Žmogus taip pat gamtos dalis, kuo žmogus mažesnis, manau, tuo nuoširdžiau jis santykiauja su pasauliu. Nemanau, kad mes turime teisę kritikuoti šį natūralų, gamtinį procesą. Turėtume suteikti jam sąlygas išgyventi šį procesą taip, kaip diktuoja gamta. Juk todėl atsirado aktyvūs ugdymo metodai, todėl siūloma neformali aplinka, todėl kuriama demokratinė atmosfera mokykloje. Ne šiaip sau griaunama klasikinė ugdymo paradigma, ne šiaip sau keliaujama prie laisvosios. Pasaulis nuolat kinta, kinta vertybės, mums belieka prisitaikyti.
Kaip jus vertino mokykloje: kiek jūs gerai atsimenate faktų, datų, formulių ar kaip gerai jūs suvokiate, analizuojate procesus? O kaip jums buvo dėstoma literatūra? Verksmingai? Nesijaudinkite, tai vis dar vyksta. Pavyzdžiui, Vaižganto kūryba. Mokiniui tai – tragedija. Dažniausiai jam reikia perskaityti „Pragiedrulius“ arba šių kūrinio ištraukas. Jis negali suvokti, kad tai fundamentalus kūrinys, nes jis nesuvokia tos dvasios, kuria kvėpavo to meto žmonės. Galų gale, tai rimtas kūrinys, jam reikia pasiruošti. Dauguma baigę mokykla net nesuvokia, kaip kūrė Vaižgantas. Nesuvokia, kad iš jo mes galime mokytis pakantumo, dvasios, atrasti meilę kiekviename žmoguje. Nesuvokia, kad Vaižganto kalba tokia graži, gili, spalvinga. Galima jos klausytis, kaip mylinčio tėvo pasakos prieš miegą. Ši kalba gali prikelti, gali prikelti pavasarį mūsų širdyse. Bet ne – mokykla pastato šį rašytoją kaip kokį paminklą, liudijantį apie praėjusią epochą.
Problema ta, kad pusė mokytojų nenori prisitaikyti prie naujos paradigmos. Švietimo sistemos teorinė dalis keliauja link humanistinio ugdymo, o kaip yra praktikoje? Klaidinga būtų kritikuoti visus mokytojus, kaip žinia, yra daug nuostabių specialistų. Tačiau lygiai taip pat klaidinga manyti, kad jų yra dauguma. „Malonumų karta“ – šis posakis trenka naftalinu, tai nenoras pripažinti globalaus pasaulio, nenoras pripažinti, kad nespėjama keliauti paskui jaunus žmonės. Galų gale, tai amžina problema, didžiulė distancija tarp augančio žmogaus ir jau seniai subrendusio.
Mokymosi procesas turi būti malonus. Tebūnie ir aš „malonumų kartos“ atstovė, bet vis tik gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje ir mano požiūris gerokai skiriasi nuo senojo, „dinozauriško“ ugdymo. Auginkime žmogų, žadinkime jame gražius jausmus, puoselėkime kritinį mąstymą, bet neverskime jį būti tuo, kuo jis nėra. Prievartos laikai jau seniai praėjo, turime tai suprasti. Ar bus sėkmingas ugdymo procesas jei mes kritikuosime jaunystę? Jaunystę, kuri dar moka džiaugtis. Mums trūksta džiaugsmo, pripažinkime.
