Tikra raganų puota vyko kaimynystėj ir jau anksčiau su jais buvau kalbėjęs šia tema, tad iki 23 valandos (toks neoficialus susitarimas šiokiadieniais) visiškai dėl to nesijaudinau. Bet ar tai laikrodžio kaimynai nepasisuko į priekį, ar šiaip nusprendė, kad antradienio naktis priklauso tik jiems...
Kankino nemiga, tad „į svečius“ išsiruošiau tik apie pusę pirmos nakties. Mano mandagus beldimas į kaimynų duris ilgainiui peraugo į ne itin mandagų trankymąsi, nes viskas nurimo, tačiau būdamas gan socialiu asmeniu norėjau pabendrauti su „puotos“ dalyviais. Ne, nei benzino, nei „pliusinio“ rakto neturėjau atsinešęs, bet savo poziciją išsakyti norėjosi. Nepavyko, o šurmuliui nurimus naiviai patikėjau, kad jau galėsiu ramiai miegoti.
Ir vėl muzika, vėl girto jaunikaičio balsas, labai uoliai klykiantis tiek pagal 2Pac, tiek ir pagal lietuviškos estrados pažibų melodijas. 112 (nepagalvokit, kad aš čia „čekinu maiką“ savo, nes jaunuolį perrėkti noriu – čia gi pagalbos telefonas). Ponia atsiliepia, išklauso, liepia nepadėti ragelio, paleidžia muziką ir štai aš jau sujungtas su policija. Labai miela ausiai, sakyčiau, zanavykiška tarme kalbantis vyriškis pasiteirauja, kur vyksta veiksmas. Va čia ir prasideda „smagumynai“. Tas pasiteiravimas pamažu ima panašėti į jo svarstymą ar čia jam prisijungti prie vakarėlio, ar ne. Neranda adreso „mepsuose“ niekaip, bet pažada atvykti.
Po kelių minučių – skambutis (deja ne tas, kuris skelbia apie priartėjimą prie aukso puodo). Skambutis, kuris mane galutinai priverčia pasijusti bejėgiu. Neranda mūsų namo „mepsuose“ (cituoju šį žodį), o tai reiškia, kad kol kas triukšmadarių tramdymas nei kiek nepajudėjo į priekį, nes pareigūnas tiesiog ieško internete (?) informacijos. Ramiai paaiškinu, kaip atvažiuoti iki pat laiptinės durų, nes, pasirodo, skambina iš Žaliakalnio policijos komisariato, kuris yra vos dvi stotelės nuo mano namų.
Pareigūnas pats paklausia, ar sukti į dešinę prieš sustojimą, ir, rodos, puikiai suvokia, apie kurį namą eina kalba, bet vis svarsto - čia namas numeris 2, ar namas numeris 2A? Taip įtikinamai svarsto, kad ir pats suabejoju, bet kartu mintyse mąstau apie tai, kad derėtų pasiūlyti pareigūnams 3, 10 ir 15 maršruto troleibusus, bet susivokiu, kad vėlus metas. Svarstymus nutraukia klausimas, kuris parodo, jog ir pareigūnui „velniai galvoj“ - „o čia tikrai reikia atvažiuoti?“
Gal pasirodysiu makabriškas, bet man kažkodėl „pakvipo“ benzinu. Tada panorau keiktis ir galiausiai mintyse ėmiau niūniuoti Marijono Mikutavičiaus dainos žodžius.„Aš tikrai myliu Lietuvą...“ Bet paniūniuosi čia, kai už sienos girtas jaunuolis visa gerklę plėšia „vėl, švieski man vėl“, o pareigūnas siūlo numerį, kuriuo, pasirodo, galiu skambinti visą parą tiesiai į jų komisariatą. Galiu ir šią naktį, bet tik dėl to, kad man sukeltų abejones dėl namo, kuriame gyvenu numerio. „Dabar tada mes nevažiuosim, bet jei dar kartą paskambinsit, tai tada atvykti bandysim...“
Ar man reikėjo pasakyti, kad pagalbos šaukiasi baltasis, ar pagalbos šauktis, o ne ramiu balsu paaiškinti situaciją, ar eiti palaukti pareigūnų gatvėje, ar pasiūlyti vykti troleibusu, ar pasiūlyti kyšį, pagrasinti užimama padėtimi, pasiųsti velniop?.. Kur trypia smagūs velniai...
