Buvo laikai, kai buvau šeštokė. Seniai tai buvo. Gal prieš 10 metų? Tada ėjau į prastos reputacijos rajono mokyklą, nes ji buvo arti namų. Toje mokykloje buvo trys šeštos klasės – A, B ir C. Man teko malonumas būti C klasėje. Kai A ir B buvo perpildytos vaikų, C klasėje tebuvo 13 mokių – keturios mergaitės ir devyni berniukai.
Mokiausi toje mokykloje tik kelis metus, bet per tuos metus prisirinko įvairių istorijų…
Klasės istorija nr. 1
Vieną kartą C klasei turėjo vykti muzikos pamoka. Kol dauguma mūsų kuklios klasės žaidė lauke, aš ir dar keli vaikai pamokos laukėme klasėje. Staiga berniukai, pasišnabždėję tarpusavyje, atsisuka į mane ir dar vieną merginą liepia pasižymėti suolus, kuriuose visada sėdime – tam, kad jeigu mokytoja nuspręstų juos perstumdyti (o pas mus mokykloje buvo praktika tai pusračiu dėlioti, tai vieną su kitu sustumti, kad keturiese sėdėtume, tai dar kokį išmislą padaryti), galėtume atskirti. Kol jie patys kažką ant suolų braižė, mudvi irgi, kiek sutrikusios, išsitraukiame rašiklius ir vedžiojame savo inicialus ir taip murziname bei prirašinėtame stalviršyje.
Ir tada, mūsų vyrai ąžuolai išsitraukia savo nesubrendusius, paliegusius, dešrigalius ir padaro sysių ant nesužymėtų suolų. Kol mano klasės draugė išsiviepus stebi spektaklį ir laido pritarančius šūksnius tokiam „vyriškumo aktui“, aš nusuku akis ir maunu iš klasės. Mane palydi juokas ir patyčios – kodėl nelieku ir nestebiu?
Nepaisant kvapo, mokytoja nieko nepastebi. Ar bent jau apsimeta nepastebinčia.
Klasės istorija nr. 2
Mūsų klasėje buvo įprasta, kad berniukai galėdavo prieiti ant merginos, užmesti ranką ant pečių, netgi užgulti visu svoriu. Jas liesti. Prie jų kabinėtis. Asmeninė merginos erdvė buvo nesuvokiamas dalykas.
Kartais keli vaikinai (dažniausiai trys ar keturi) atskirdavo merginą nuo draugių, apspisdavo it išbadėjusių ir nuo to bado nusususių hienų būrys, ir liepdavo rinktis, su kuriuo nori draugauti, kurio mergina būti. Merginos džiaugdavosi, kvatodavo, koketiškai atmetinėdavo plaukus ir mėgavosi dėmesiu. Jų plaukai dažnai buvo neplauti, o iš prasižiojus dvokė cigaretėmis. Nešiojo aukštakulnius, nors su jais atrodė kaip raišos – niekaip kojos žingsnių tiesia linija nedėliojo, nugara neišsitiesdavo, kupra neišsilygindavo. Bet vaikinų dėmesys vertė jas jaustis PO – PU – LIA – RIO – MIS.
Paprastai tokie vaikinų žygiai mane aplenkdavo – buvau nepopuliari atsiskyrėlė, klasės tylenė. Nesijuokiau su visais iš nejuokingų pokštų, buvau šiek tiek nervinga, toje aplinkoje pastoviai jaučiausi nesaugiai. Spėju, baimė ir susikaustymas gana stipriai atsispindėjo ir mano santykyje su aplinkiniais. Matyt, „užkariauti“ mane jiems buvo neįdomu – nebuvau tas trofėjus, kuris pabrėžtų jų vyriškumą.
Bet visgi vieną dieną atėjo ir mano eilė.
Apspito. Pradėjo spaustis rinktis vieną iš jų, sustoję glaudžiu ratu be galimybės prasmukti tarpe. Nors turėjau (ir vis dar turiu), polinkį kūprintis, kaskart, kai tapdavau puolimo objektu, mano nugara išsitiesdavo. Iš veido dingdavo visos emocijos. Užpuolikai nesulaukdavo jokios reakcijos – nesigūžiau. Nerodžiau baimės ar silpnumo. Apsisukdavau ir nueidavau palikus juos plakti mano tolstančią nugarą. Jei nebuvo verti mano atsako.
Bet tą kartą nebuvo kaip išeiti. Ranka, iki tol sugniaužta į kumštį, atsilaisvino. Pirštai susipaudė, delnas įsitempė. Kai ranka pradėjo kilti, nuskambėjo skambutis. Iš kampo išlindo mokytoja.
Užpuolikai atsiraukė prieš prasidedant mūšiui.
O aš ir vėl likau pajuokos objektu, nes atstūmiau nusususių penių savininkus nepratarus jiems nė žodžio.
Klasės istorija nr 3
Turėjome dalyką, pavadinimu „Saugus eismas“. Pamokų tikslas buvo mus supažindinti su KET bei saugiau elgesiu kelyje.
Bet pamenu vieną pamoką, kuomet klasiokė nusprendė ateiti trumpu sijonėliu. Nesakyčiau, kad jis buvo per trumpas – džinsinis sijonėlis, besibaigiantis truputuką aukščiau kelių. Nesiekė tų 10 cm ribos virš kelių, kuri, kaip man aiškino jau daug vėliau, pradėjus dirbti su klientais, skiria leistino ilgio sijoną dalykiniam susitikimui nuo per daug provokuojančio. Nebuvo jis nei per daug aptemtas, nei per daug laisvas – neplevėsavo skvernai kaip pas Marliną vėjui papūtus. Paprastas džinsinis sijonukas prie paprastos vasarinės palaidinės.
Visgi, gerbiamas mokytojas nusprendė, kad ir toks sijonukas – provokuojantis. Tada ir sužinojau, kad tos merginos, kurios pamiškėmis su tokiais sijonukais vaikšto, o paskui išprievartautos policijai skundžiasi – neteisios. Nes nu kaip gi vargšui vyrui susilaikyti, kai eina, plevėsuoja, šypsosi, rodosi ką reikia ir ko nereikia. Pačios merginos prašosi, o tada verkia. Rengtųsi kaip pridera, ir nusikaltimų mažiau būtų.
Epilogas
Prieš pradedant rašyti tekstą, man atrodė svarbu pabrėžti, kad minėta klasė augo ne kaimo mokykloje, bet didmiestyje. Vėliau persigalvojau. Kad ir vienkiemių vaikai, laisvalaikiu kiaules pievose ganantys, toje klasėje surinkti būtų – tai nepateisina jų elgesio. Tai nepateisina jų tėvų, vyresnių draugų ir kitų asmenų iš artimos aplinkos elgesio, kurio modelį tie vaikinai perteikė mūsų klasėje.
Toje mokykloje buvo ir daugiau problemų bei daugiau istorijų (kiaušiniais apmėtyta neįgali mokytoja, suvaidintos muštynės ir traumos siekiant išvengti pamokų, į „Sprite butelius“ supilta ir per ilgąją pertrauką gurkšnojama degtinė…) tačiau šiam tekstui atrinkau tas, kurios geriausiai iliustruoja jauno, tik pradedančio bręsti, vaikino požiūrį į bendraamžę merginą. Apie jaunų žmonių seksualumą ir nežinojimą, ką su juo daryti.
Negaliu teigti, kad toje mokykloje visiškai nebuvo lytinio švietimo – buvo viena pamoka, kada berniukus išvedė į kitą klasę ir mums aiškino apie mėnesines baisingai susinepatoginus mokytoja. Buvo kita pamoka, kai kiek patogiau besijaučianti jauna mergina pasakojo apie prezervatyvus ir kontraceptikus – šį kartą visai klasei. Kiek teko bendrauti su bendraamžiais, mes gavome daugiau, nei aplinkinės mokyklos. Tačiau šitų kelių pamokų nesekė visiškai joks moralinis pagrindas. Niekas neaiškino, kad seksas gali būti pakankamai traumuojanti patirtis net ir viską teisingai atlikus, išvengus nepageidaujamo nėštumo. Niekas neaiškino, kas yra žmogaus privati erdvė, o įsiveržimas į ją gali (ir turi) būti traktuojamas kaip seksualinis priekabiavimas. Tai veikiau priminė marketingo akciją, kontraceptikų reklamą – pirkit vaikai, ir kruškitės kaip triušiai. Pastosit – nieko tokio. Išvalysim ir dar prezervatyvų dovanai duosim.
Nesupraskit klaidingai – mediciniškai ir bioliškai pagrįstą pradžiamokslį apie seksualumą, seksą, lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimą nuo jų, apie neštumo planavimą kontraceptikų pagalba ir panašiai kalbėti taip pat BŪTINA.
Bet visa tai turi eiti koja kojon su moralės bei pagarbos priešingai lyčiai ugdymu, akiračio plėtimu, supratimu kas yra sekzismas ir kaip jis gali traumuoti, lytinės diskriminacijos prevencija.
