Jau ketvirtus metus gyvenu Jungtinėje Karalystėje. Tėvynę kaip ir daugelis mūsų palikau dėl to, kad mūsų šalyje jauno žmogaus išsilavinimas ir gabumai yra mažai kam reikalingi. Baigusi ekonomikos magistro studijas Vilniaus Universitete, supratau, kad diplomą galiu pasikabinti ant sienos. Dirbti administratore už minimumą – ne man. O į kitas pareigas be ryšių ir kyšių patekti neįmanoma.
Bet šįkart ne apie tai. Su vyru apsisprendėme ir jau kuris laikas gyvename Nottingame, netoli nuo Londono. Vyras dirba autoservise, aš padedu vesti buhalteriją vienoje lietuvių parduotuvėje, auginame penkiametę dukrytę ir jaučiamės visai laimingi, kad galime gyventi šalyje, kurioje žmogus yra gerbiamas ne už pažintis, o už tai, ką moka ir sugeba.
Vyras dirba autoservise, aš padedu vesti buhalteriją vienoje lietuvių parduotuvėje, auginame penkiametę dukrytę ir jaučiamės visai laimingi.
Koks tas emigranto gyvenimas? Vieni juo džiaugiasi, kiti – keikia, bet tai, matyt, daugiausiai priklauso nuo paties žmogaus. Asmeniškai aš niekada nesuprasiu tų, kurie leidžia laiką gerdami pigų sidrą, žiūrėdami lietuviškas televizijas ir klausydami tų iki skausmo pažįstamų Džordanos Butkutės dainų, kurias klausė vaikystėje. Ne mažiau kvaila man atrodo, kai matau tautiečius, kurie perka internetu „Teleloto“ bilietus ir kas savaitę spokso į TV ekraną tikėdamiesi pačiupti savo laimę už uodegos ir laimėti milijoną.
„Koks tau skirtumas, ką jie daro? Nori lošti – tegul lošia“, – aiškina man vyras. Pasak jo, tai yra paprasčiausia pramoga, o jeigu kam nors pasiseka, tai reikia tuo tiktai džiaugtis. Juolab, buvo pavienių atvejų, kai emigrantai laimėjo televizorių ar skalbimo mašiną, parsivežė juos iš Lietuvos į Angliją ir taip pagerino savo gerbūvį.
Buvo pavienių atvejų, kai emigrantai laimėjo televizorių ar skalbimo mašiną, parsivežė juos iš Lietuvos į Angliją.
Dėl pramogos, žinoma, negaliu ginčytis. Man tik gaila, kad su ašaromis akyse palikę tėvynę ir gimines, lietuviai nė nesistengia nutraukti paskutinės bambagyslės ir patyliukais rezga viltį, kad „va, laimėsiu milijoną, ir mano gyvenimas pasikeis“. Netikiu! Mano nuomone, gyvenimą pakeičia ne loterijos, o sunkus ir ilgas darbas. Svarbu turėti tikslą ir žinoti, ko nori, o ne verkti ir aikčioti kiekvieną savaitgalį prie televizoriaus.
Be to, kiek teko mokytis matematikos, laimėti loterijoje stambų prizą tas pats kaip rasti adatą šieno kupetoje – praktiškai neįmanoma. Loterijos yra lygiai toks pats azartinis žaidimas kaip ir bet kuris kitas – kazino, automatai, lažybos. Todėl man keista, kai žiniasklaidoje skelbiama, kad „praėjusiais metais lietuviai loterijose laimėjo 85 mln. litų“. Kaip ekonomistė daiktus norėčiau vadinti tikraisiais vardais – per praėjusius metus loterijose lietuviai pralošė 174 mln. litų.
Per praėjusius metus loterijose lietuviai pralošė 174 mln. litų.
„Šitiek daug?“ – nustebsite. Būtent. Ir tai yra pinigai, už kuriuos būtų galima kelti ekonomiką, finansuoti visuomenei svarbias sritis. Po du litus – ši suma susideda ne tik iš emigrantų, bet iš močiučių, perkančių bilietėlį prie kasos „Maximoje“, iš inteligentų, studentų, mokytojų ir azartiškų mokinių, keičiančių bilietą į bandelę. Juk Lietuvoje loterijose lošti galima net vaikams.
Tarsi kassavaitinę auką bažnyčioje „Olifėjai“, kaip išaiškėjo, užvaldžiusiai net 99 procentus Lietuvos loterijų rinkos, sumeta ir gamyklos darbininkas, ir kariškis, ir daugiavaikė mama, ir senmergė. Tiktai bažnyčioje už savo auką dar gauni nuodėmės atleidimą, o loterijos pinigai nubyra nežinia kam.
Pabandžiau pasidomėti, kam nukeliauja Lietuvos loterijose pralošti pinigai ir tiesiog pakraupau. Štai Didžiojoje Britanijoje loterijų verslas yra valstybės monopolis, ir iš jų, valstybes organizuotame fonde surinktos lėšos naudojamos viešiems reikalams. Tuo tarpu Lietuvoje tai kažkodėl atiduota į privačias rankas dar sudarytos šiltnamio sąlygos.
Štai internete radau, kad Didžiojoje Britanijoje nacionalinės loterijos operatorius „Camelot“ (parintkas valstybes organizuotame viešame konkurse), per metus į biudžetą pervedė 780 mln. svarų sterlingų, o 1,82 mlrd. svarų sterlingų skyrė sportui, menui, kultūrai ir istoriniam paveldui.
Oho! Kaip manote, kokią paramą iš 174 mln. surinktų loterijų litų buvo paskirta geriesiems tikslams Lietuvoje? Oficialiai 2013 metais – 13 mln. litų. Tiesa, dar 8,7 mln. litų reikia sumokėti loterijų ir lošimų mokesčių, bet mokesčius privalo mokėti visi. Ir mes, emigrantai, juos mokame turbūt netgi sąžiningiau nei jūs, likę Lietuvoje.
Didžiojoje Britanijoje nacionalinė loterija tam ir sukurta, kad apie 28 proc. gautų pajamų skirtų sporto, meno, kultūros reikmėms paremti ir dar 12 procentu sumokėtų biudžetui.
Didžiojoje Britanijoje nacionalinė loterija tam ir sukurta, kad apie 28 proc. gautų pajamų skirtų sporto, meno, kultūros reikmėms paremti ir dar 12 procentu sumokėtų biudžetui. „Camelot“ sugeba dirbti labai efektyviai, vos 4 proc. pajamų sudaro veiklos išlaidoms padengti, pelningumas – 0,3 – 0,5 procento. Tuo tarpu Lietuvoje 2013 metais atėmus laimėjimų išmokas, mokesčius ir paramą – lieka daugiau kaip 60 mln. litų, kitaip tariant, pelningumas sudaro daugiau kaip 37 procentai. Nereikia būti dideliu finansų ar ekonomikos žinovu, kad suvokti jog apie 30 milijonų litų kasmet „nusėda“ ne ten kur turėtų, privačių veikėjų ir juos, ko gero, globojančių asmenų kišenėse.
Todėl labai geras klausimas galėtų būti Lietuvos valdžiai – kas ir kodėl ligi šiol globoja loterijas? Jau daugiau kaip 15 metų Lietuvoje loterijos dirba ne valstybės, o privačių asmenų naudai, ir kažkodėl niekam tai nė motais. Pagalvokime, ar nėra taip, kad loterijos neatspindi to, kad tėvynėje rūpinamasi yra ne valstybės, visuomenės ir žmonių reikalais, o tais, kurie sugeba „prieiti“, „patepti“ ir „susiorganizuoti“?
Štai dėl ko savo tautiečiams Didžiojoje Britanijoje norėčiau pasakyti, kad jau geriau verčiau jie loštų „Camelot“, o ne „Teleloto“. Mat vienur mes mokame pinigus tam, kad būtų geriau mūsų aplinkai, o kitur – tam, kad ir toliau turtėtų tie, kas ir taip yra turtingi. Kai visa Lietuva juk skursta ir baigia išemigruoti...
