Kasmet man tenka susidurti su tuo pačiu reiškiniu: iš manęs bando atimti mano trispalvę. Kasmet man tenka ją apginti ir savęs iš naujo paklausti, kodėl iš manęs bando atimti mano Tėvynės – nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliavą...
Štai jau nuo 2009 metų vyksta nuostabus renginys – Kovo 11-osios patriotinės eitynės. Renginys žiniasklaidoje dažnai pašiepiamas, vertinamas prieštaringai, bet šiandien aš ne apie tai. 2009 metais pagaliau įsigijau savo pirmąją Lietuvos vėliavą. Ech, kaip aš ja džiaugiausi. Pasikabinau kambaryje ant sienos, o ji tokia didelė, net visas kambarys tapo jaukesnis. Kas kartą atsibudus vėliava man padeda atsikelti iš lovos ir imtis dienos darbų, jos pašonėje ir užmiegu. Kiek šiltų jausmų, kasdienio ryžto gali žmogui suteikti šis trispalvis medžiagos gabalas, esantis simboliu mūsų protėvių ir menantis didžią istoriją!
Kas kartą atsibudus vėliava man padeda atsikelti iš lovos ir imtis dienos darbų, jos pašonėje ir užmiegu.
Taigi dalyvavau jau šeštose eitynėse, nešinas didele trispalve, išdidžiai ją iškeldamas savo mieste, laisvoje šalyje. Tačiau istorija apie tai, kaip tenka keliauti į eitynių pradžios vietą, pereinant pusę miesto.
Visų pirma, pasigaminau vėliavos kotą. Tam panaudojau teleskopinį dažymo voleliu kotą, kuris išsiskleidžia ir dvigubai pailgėja. Pagamintas iš aliuminio, todėl lengvas, nuo pusantro metro pasilgėja iki pustrečio, tad vėliavą galima iškelti į saugų aukštį. Rūpestingai ir tvirtai pritvirtinęs prie koto vėliavą, ją atsargiai suvyniojęs išeinu iš namų. Pavažiavęs troleibusu iki senamiesčio išlipu, išvynioju vėliavą, ją išdidžiai iškeliu ir einu link eitynių vietos. Štai šiuo kelionės etapu dažniausiai ir susiduriu su pasikėsinimais į mano vėliavą, matyt taip visiems ji patinka...
Kartais tai būna pavieniai asmenys, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių mano vėliava neatrodo graži (nors visada būna švari, išlyginta), tačiau dažniausiai tokie asmenys palydi mane įvairių žodžių junginiais, kurie sudaryti iš žodžių „patriot“ ir rusiško necenzūrinio... Kartais tai, kad nešuosi vėliavą, užkliūna policijai. Nežinau, kodėl jiems kas kartą reikia užsirašyti mano asmens duomenis. Nors paprašius, visada prisistatau. Kodėl jiems kyla klausimų dėl to, kad aš vaikštau su Lietuvos vėliava kovo 11-ąją (ar vasario 16-ąją)? Visada mandagiai paaiškinu.
Su pareigūnais visada smagu pabendrauti. Juk jie taip pat žmonės, tačiau dirba ypatingą darbą – užtikrina mūsų viešąją tvarką ir saugumą.
Su pareigūnais visada smagu pabendrauti. Juk jie taip pat žmonės, tačiau dirba ypatingą darbą – užtikrina mūsų viešąją tvarką ir saugumą. Šias pareigas atliekantys pareigūnai verti pagarbos ir mandagaus bendravimo su jais.
Tačiau štai kas mane vis neramina: kasmet išgirstu įvairiausių policijos įsakymų...Negalima pamiršti to, jog policija – valstybės tarnyba, tad policijos pareigūnai vykdo įsakymus. Bet kartais tie įsakymai atrodo labai neadekvatūs, tarsi turintys tam tikrą užslėptą motyvą.
Šiemet keliavau į Kovo 11-osios šventę su savo vėliava, užmauta ant lengvučio aliumininio koto, ir ties senamiesčio pradžia prie upės, kaip visada, stovėjo policijos patrulių postas. Šį kartą mane sustabdė: paklausė, kur einu, paprašė asmens dokumento. Mandagiai pasveikinau pareigūnus su Lietuvos Nepriklausomybės švente, paklausiau, kokiu tikslu iš manęs reikalauja asmens dokumento. Pareigūnas atsakė, jog yra draudžiama neštis į miestą vėliavos kotą. Daviau pareigūnui savo asmens dokumentą ir pasakiau, jog aš nenešu tik koto, nešu vėliavą ant koto. Šis suglumo.
Žvilgtelėjęs į kolegą, kuris, tarsi nenorėdamas įsiterpti į pokalbį ir palikdamas kolegą vieną atsakinėti į man rūpimus klausimus, nusisuko ir žengė žingsnį į šoną. Pareigūnas man atsakė, jog jiems yra pasakyta neleisti žmonėms neštis į miestą vėliavos kotų, išskyrus senus žmones. Paklausiau pareigūno, kuo jaunimas yra prastesnis už senus žmones, šis nusišypsojo. Policijos pareigūnas man atsakė, jog taip įsakė renginio organizatoriai. Iš kur jis žinojo, kad aš einu būtent į tam tikrą renginį, o ne šiaip išėjau į miestą su trispalve pasivaikščioti, aš nesupratau. Ir kodėl pareigūnas vykdo renginio organizatorių įsakymus – taip pat liko neaišku.
Kiek pašnekėjęs su jaunu pareigūnu, atrodo, vos baigusiu akademiją, man tapo aišku, jog jis dėl tokio įsakymo sutrikęs ne mažiau, nei aš, kadangi nežino, kaip jį vykdyti. Negi pulsi plėšyti žmogaus vėliavą nuo koto?
Nei renginių organizatoriai buvo įsakę, nei Seimas yra išleidęs įstatymą, kuris uždraustų neštis į miestą Lietuvos vėliavą ant koto, ypač per valstybinę šventę. Pareigūnas negalėjo pasakyti, ką man daryti su tuo kotu, ar išmesti jį kartu su vėliava, ar neštis atgal namo, bet faktas, jog be koto aš vėliavos negalėsiu iškelti. Sutarėme su pareigūnu, jog galiu eiti, bet šis man pažadėjo, jog pro kitus postus aš nepraeisiu, jis man tai net „garantavo“. Kodėl tada pats praleido? Nežinau. Su šypsena aš jam atsakiau „pasižiūrėsime...“ ir nuėjau.
Žinau tik tai, jog niekas iš manęs neatims mano vėliavos. Niekas man nesutrukdys jos iškelti balkone, miesto gatvėse.
Niekas manęs daugiau ir neužkliudė, kadangi miestas buvo pilnas žmonių su vėliavomis (ant kotų). Ką aš galiu pasakyti, nors esu per jaunas, kad prisiminti sovietmetį, tačiau kaip ten buvo – žinau iš pasakojimų. Gal kiek sureikšmintai pasakysiu, tačiau šiek tiek panašus jausmas buvo, kai eini nešinas didele trispalve vėliava į miesto šventę valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir policija bando ją iš tavęs atimti. Verčia susimąstyti, kas tokius įsakymus duoda policijai ir kokiu tikslu? Tokios mintys man sukosi galvoje ir nepalieka ramybėje iki šiol. Gal todėl ir jaučiu pareigą pasidalinti šia istorija.
Tokių ir panašių situacijų buvo ne viena. Žinau tik tai, jog niekas iš manęs neatims mano vėliavos. Niekas man nesutrukdys jos iškelti balkone, miesto gatvėse. Niekas nesutrukdys aukštai iškelta galva laikyti rankose šio simbolio, su kuriuo gyvenu, kuris mane įkvepia geriems darbams ir suteikia ryžto kurti bei vilties gyventi. Gyventi ne kur kitur, bet Lietuvoje.
