Lietuvos krepšinio gurmanų dėmesį prikaustė Ispanijoje vykstantis pasaulio krepšinio čempionatas. Esu vienas iš tų, kurie mėgaudamiesi stebi geriausių pasaulyje atletų kovas nestokajančias ryžto, azarto, pralaimėjimo kartėlio ar svaigaus pergalės džiaugsmo. Visgi net Lietuvos rinktinės pralaimėjimas australams, tapęs labai nemaloniu netikėtumu, nesugebėjo užgožti neigiamų emocijų, užplūstančių bežiūrint kitų čempionate dalyaujančių rinktinių dvikovų.
Trys milijonai ekspertų
Sakoma, Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio ekspertų, tad galėčiau teigti, jog tiek pat yra ir „komentatorių“, puikiai išmanančių „savo darbą“ prie televizorių ekranų. Vienok, mes paprasti mirtingieji esame priversti klausytis tų kelių profesionalų, nušviečiancių mums rungtynių eigą kvalifikuočiau ir subtiliau, nei „kolega“ prie gretimo stalo su alaus bokalu.
Vos išgirdęs VIASAT komentatoriaus balsą, kaipmat nuleidžiu galvą... Negi ir vėl teks išjungti garsą, neapsikentus klaidų virtinės? Ar bandyti ignoruoti tą chaotišką komentavimą besiklausant, kaip arenoje ošia sirgaliai?
Negi ir vėl teks išjungti garsą, neapsikentus klaidų virtinės? Ar bandyti ignoruoti tą chaotišką komentavimą besiklausant, kaip arenoje ošia sirgaliai?
Prasideda trečiasis kėlinys, o Žilvinas Aleksandravičius neužsikirsdamas mala tą patį, apie ką jūs dabar pagalvojote. Toks nesibaigiantis bėgimas paskui įvykius aikštelėje, visada atsiliekant bent puse žingsnio, žaidėjų painiojimas, neskyrimas žingsnių nuo trijų sekundžių ar pražangos puolime, tad dar po kelių minučių sveikas protas nugali – išjungus garsą tampa gera ir ramu stebėti varžybas. Bet ar spengiančios tylos noriu, žiūrėdamas krepšinį?
Tylos intarpai
Kitos rungtynės. Smagiu tonu bei ausiai mielu balso tembru jas pradeda Gediminas Reklaitis. Jei girdėčiau šį komentatorių pirmą kartą, gal net džiaugsmingai nustebčiau, bet dabar tik vypteliu ir laukiu pirmosios pauzės. Dar neįpusėjus pirmąjam kėliniui, ponas Reklaitis, matyt, išeina parūkyti, o gal gamtinis reikalas prispyrė. Galėčiau ką nors ir nešvankesnio ar šmaikštesnio sugalvoti, kur jis pradingsta, bet laukiu smagiosios dalies, skaičiuodamas eteryje tylos minutes. Staiga lyg perkunas iš giedro dangaus po beveik keturių minučių pauzės ponas Reklaitis „prisimena“, kad yra ir komentatoriaus pareigos:
– Ir stai koooks metimas!, – sušunka...
Toliau jau jokie komentarai nebereikalingi, peno pasišaipymui į valias. Nors galiu pliusą dėti už tai, kad komentuojant šiam „profesionalui“ pagunda išjungti garsą nekyla – vienaip ar kitaip pusė rungtynių vyksta be komentarų.
Peršasi išvada, kad batsiuvys be batų, o mes be normalių krepšinio komentatorių.
Na ir pagaliau Vaido Čeponio eilė. Jau esu pripratęs prie jo kiek keistokos dikcijos, besikeičiančių intonacijų ir tai man netrukdo. Tačiau kuomet išgirstu, kaip žaidėjai lyginami savo kūno tvirtumu, greičiu, staigumu ar kitais krepšininams svarbiais paramentrais, kažkodėl dažnai iš nuostabos atvimpa lūpa. Galėčiau pastebėt, kad riebalų kiekis nereiškia kūno tvirtumo, kai žaidėjų amžius skiriasi pora metų taip pat nebūtina akentuoti, jog jaunesnis yra judresnis, greitesnis ar atletiškesnis. Nors teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad šio vienintelio komentatoriaus dar galiu klausytis ir net jei smulkiios detalės erzina, televizoriaus garso išjungti nereikia.
Viską apibendrinus, peršasi išvada, kad batsiuvys be batų, o mes be normalių krepšinio komentatorių. Negi iš tų trijų milijonų VIASAT'o vadovamas tik tiek pavyko rasti?
Krepšinio šventę kuria ne tik žaidėjai, treneriai, turnyrų organizatoriai, bet nemaža dalimi ir Jūs, gerbiami komentatoriai. Trys milijonai ekspertų vertina ne tik mūsų ar kitų šalių sportininkų žaidimą, bet ir pateikimą šios šventės visai auditorijai. Mūsų krepšininkai stengiasi, kad mums būtų kuo smagiau, gal laikas pasistengti ir jums, gerbiamieji komentatoriai, nesvarbu, jog komentuojate ne Lietuvos rinktinės rungtynes. Prašau, negadinkite krepšinio šventės... Nors tiek.
