Kai Vilniuje atsidarinėjo „IKEA“ kai kas postringavo, kad visiems kitiems dabar jau tikrai šakės, nes lietuviai nebenorės nieko kito tik geriausiai subalansuotos kainos ir kokybės švediškų baldų. Beje, gaminamų ir Lietuvoje. Tačiau kasmetinė LITEXPO paroda „Baldai“ atsidarė ir šiemet. Ir jau 20 kartą, todėl norintiems susidaryti įspūdį, kaip atrodo lietuviška baldų rinka, vertėtų tai pamatyti tai savo akimis.
Aš per tris „Litexpo“ sales išsidėsčiusią parodą apžiūrinėti pradėjau kaip visada nuo naujojo pastato, į kurį įėjus akys iš karto nukrypsta ir kojos neša tiesiai į Dizaino galeriją. Parodos rengėjai sako, kad šiemet dizainas – tai jubiliejinio parodos torto kremas ir yra teisūs.
Dizaino galerijoje – apačioje ir viršuje – veikia didelė ekspozicija, pavadinta „Vakar. Šiandien ir Rytoj“. „Vakar“ dalis – tai kelios dešimtys „Litexpo“ parodos „Baldai“ dizaino konkursų nugalėtojų ir laureatų darbų. Tarp jų, žinoma, po užsienius reprezentuoti Lietuvos vežiojama Paulius Vitkausko kėdė „Ku-dir-ka“ ir Neringos Dervinytės plieno baldai, perforuoti romantiniais raštais.
Kur kas išsamesnė „Šiandien“ dalis – tai vienuolika savarankiškų „Virūnos“, „Contraformos“, Mindaugo Žilionio, Indros Marcinkevičienės „Be saiko“, „Sedes Regia“, „Interjero elementų“, Puzero dizaino studijos, LTD Studio, EMKO, Ryčio Zavecko, dizaino studijos „KiTAIP“ – ekspozicijos.
Visko neišpasakosi, tačiau „Contraforma“ pristato palengvintą lentynų sistemos „+” versiją – „+Air”. Jos faniera plonesnė, todėl kainuoja pigiau (kaina skaičiuoama už vieną modulį). Parodos atidarymo dieną lankytojų pasitikimu ir palydėjimu entuziastingai rūpinosi keturkojė atstovė - didžiulė parodų gerbėja bei tarptautinė žvaigždė, turinti savo „Facebook“ profilį – karališkoji pudelė Arba Kadarbra.
Dizainerius Mindaugas Žilionis, greta „Boleros“ serijos pradėjo vystyti „Lumus“ – tai šviesdėžės principu veikiančių baldų serija, skirta ugdyti vaikų kūrybingumą, taip pat gali būti naudojama suaugusiųjų meditacijai ir reabilitacijai. Naujausias dizainerio kūrinys „LT“ (reiškia „Light Table“) žurnalinio stalelio prototipas - atrodo barokiškai, tačiau aprūpintas apšvietimo panele su reguliuojamu intensyvumu.
„Sedes regia“ – tai Lietuvos gamintojas, kurio vardą reikia žinoti, nes, pasak žurnalo „Centras“ redaktoriaus Vytauto Gurevičiaus, jis jau atsistojo greta garsių užsienio prekių ženklų. Iš tiesų čia galima pasiklausyti įdomiausių istorijų apie lietuviškos įmonės skynimąsi į tarptautinę rinką, kuriose veikia ir tokie herojai, kaip prestižinio italų baldų gamintojo „Capellini“ savininkas Giulio Capellini. „Sedes regia“ vadovas dizainerius švelniai vadina bepročiais, nes jų idėjų pritaikymo gamybai procesas nėra toks paprastas kaip „viens-du-trys“. Išbandyti labiausiai traukia jų supamąjį krėslą „Ops!” (diz. Jonas Jurgaitis), kurio apipavidalinimas gali būti net penkių skirtingų stilių – nuo disco iki klasikos. „Sedes regia“ turi pardavėjus ir Šveicarijoje, ir Dubajuje, ir padeda savo idėjas įgyvendinti ir Lietuvos dizaineriams.
Viena iš jų – Indra Marcinkevičienė ir jos prekių ženklas „Be Saiko“. Jos arkliukas – „kiaušinių“ („Adam“ serija) arba „skaitliukų“ („Abacus“ serija) vėriniai. Kovo 11-oji, Sabonis ir M.Mikutavičiaus „Trys milijonai“ dizainerę įkvėpė sukurti tautinę „Adomo“ versiją. Spalvotųjų dizainerės kūrinių serijas papildo ir naujas produktas – ne mažiau ekspresyvūs kilimai.
Dizaineris Vytautas Puzeras, kurio baldai išdidžiai reprezentuoja ne vieną visuomeninį interjerą, pristato naują sofą „Acusto“, sukuriančią gana intymią aplinką pokalbiui bei dviejų tipų kėdes „Lin“. Dizainerio vystoma „Korio“ koncepcija perkelta ir į modulinę apšvietimo sistemą.
Turbūt brangiausias „Šiandiens“ ekspozicijos objektas – dizaino studijos „KiTAIP“ (diz. Dalius Razauskas) virtuvės sala iš balto coriano, kainuojanti apie 75 tūkst. Lt. Objektas įdomus ir dėl to, kad futuristinę jo formą savotiškai papildo ant gartraukio perkelti neolito laikų olų piešiniai, kurie gali būti matomi įjungus apšvietimą. Šis sprendimas simboliškai primena, kad nepaisant technologijų ir jų suteikiamų galimybių, mes vis tiek savyje turim to pirmykščio žmogaus „programą“ – vyras medžioja, moteris kursto namų židinį.
Galerijos balkone, „Rytoj“ dalį atstovauja Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro suburti jaunieji dizaineriai, pristatantys net pusę šimto savo kūrinių. Čia galima apžiūrėti ne tik baldų protipus, bet praktikoje puikiai veikiantį moksleivio sukurtą dviratį ar rankos įtvarą, tekstilės, grafikos ir konceptualaus dizaino objektų. Galima paplėtot.
Pagrindinė parodos baldų gamintojų ir prekybininkų ekspozicija yra pakankamai iškalbinga – tai Lietuvos pirkėjo skonio ir poreikių žemėlapis: nuo pakankamai kišenę palengvinančių skandinaviško stiliaus („Skandinaviški interjerai“, „Vadasiga“ ir kt.) iki vidutinio pirkėjo skonį atitinkančių ir tinkamą kainos bei kokybės santykį galinčių pasiūlyti Lietuvos gamintojų baldų („Magrės baldai“, „Gintaro baldai“, „Lauksva“, „Grafų baldai“ ir kt.).
Įdomų sprendimą siūlo skandinaviškų baldų „Sandu comfort“ importuotojai – masinės gamybos baldas gali tapti unikaliu originalaus piešinio dėka. Jie į ekspoziciją pasikvietė tapytoją Agnę Kišonaitę, kuri pademonstravo, kaip kėdė gali tapti išskirtine, kai ant jos tekstilinės atkaltės atsiranda autorinis darbas. Menininkė ant ekspozicijos sienos demonstruoja Stokholmo parodos lankytojų portretus, kuriuos per artimiausias dienas papildys ir keli „Baldų 2014” lankytojų portretai. Amerikietišką garažo išpardavimo dieną primenanti ekspozicija pateisina boutiqo vardą ir namų atmosferos išbaigtumui siūlo rafinuotus kvapus.
Importuojamų baldų ir vietinio dizaino deriniu traukia ir „Loft Attelier“ – lietuviškos bendrovės savininkės - interjero dizainerės - pasirinko ne tik originalią industrinio tipo baldų, itin tinkamų loftams kryptį, bet papildė ją lietuviškais pufais, pagalvėlėm, krepšiais ir rankinėm iš virvių (diz. Justė Skurdelytė).
Lankytojų dėmesį akivaizdžiai traukia ir itališko dizaino tekstilinės „Subtila“ lovos. Lietuvos gamintojas lovų užvalkalus siuva iš kokybiškų natūralių lino ar medvilnės ir praktiškų mišrių audinių – ekspozicija tikrai atrodo jaukiai.
Šių metų parodoje nemažai vaikams ir laukui skirtų baldų, keletas įmonių vysto baldų-transformerių idėją, taip pat keletas siūlo modernius dekoro sprendimus – pavyzdžiui, iliustracijų atspaudą ant drobės, plokštės ar stiklo, lietuviškus rankų darbo kilimus.
Atidarant parodą buvo akcentuota būtinybė lietuviškam dizainui ieškoti savojo veido. „Namas ir aš“ redaktorė Aušra Narkeliūnienė sakė, kad nepriklausomybės pradžioje lietuviai linko prie sodrių meksikietiškų spalvų, vėliau perėjo itališko baroko ir prancūziško provanso stadiją ir šiuo metu apsistoję ties skandinavišku minimalizmu.
Šia proga „Baldai“ siūlo apžiūrėti danų dizainerio Hans Jakob Sandgren retrospektyvinę ekspoziciją. Čia minimalizmas tikrai triumfuoja – daliai lietuvių lakoniškų formų „Apple“ ir „Gallery“ kėdės ar ne vieną apdovanojimą pelniusi „Viper“ širma, kurios susukto kartono vamzdeliai primena bambuką, gali pasirodyti itin paprasti. Tačiau jų žavumas toks pats kaip ir japoniško haiku – tai, kaip daikto turinys (funkcija) įgauna preciziškai apgalvotą, išgrynintą ir tam tikros technologijos įgalintą formą. Beje, rytai tikrai įtakojo šio dizainerio kūrybą – H.J.Sandgren ne vienus metus dirbo Japonijoje.
Kitoje salėje – konceptualus žvilgsnis į lietuviškas dizaino šaknis. Tai „Namas ir aš“ surengta ir architekto bei tapytojo Manto Maziliausko kuruojama ekspozicija „Tautinis pavidalas: galios ir naujų galimybių kryptis“. Lentinės ekspozicijos grindys, sukuriančios tūrį, balintos drobės pertvaros, kvapnios žvakės, ženklai ir raštai – kažkam tikrai pasitarnaus kaip inspiracija.
Nors Vilniaus dailės akademijos profesorius Tadas Baginskas parodos atidaryme sakė, kad lietuviškam dizainui nereikia tiesmukiškų ženklų citatų – reikia ieškoti modernesnės raiškos. Galbūt kitoje, 21-oje “Baldų“ parodoje, matysime dar gausesnę lietuviško dizaino rinktinę, nes jaunieji dizaineriai, besinaudodami globalios rinkos galimybėmis, tikrai ras būtų kaip į ją įsiterpti.
