Drėgną pirmadienio vakarą slidžiais senamiesčio šaligatviais į Naujosios Kairės organizuojamą paskaitą apie liberalizmą ir kairę Europoje atropojo stebėtinai daug žmonių. Galbūt todėl, kad pagrindinis kalbėtojas – Leonidas Donskis, kurio papildomai pristatinėti nelabai reikia. Žymusis lietuviško liberalizmo korifėjus kalbėjo apie liberalizmo nesėkmę Vidurio ir Rytų Europoje, taip pat apie konkrečią jo raidą Lietuvoje. Nebuvusiems paskaitoje – trumpa profesoriaus minčių apžvalga (pažymėtina – tai L. Donskio mintys, su kuriomis straipsnio autorė nebūtinai sutinka, tačiau perteikiama nepridedant asmeninės nuomonės).
Išeivijos draugija Santara – Šviesa buvo bene svarbiausia vieta, kurioje diskutavo įvairiausių krypčių ir nuomonių mąstytojai. Vytautas Kavolis, Aleksandras Štromas, Algimantas Mackus, Henrikas Radauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas (vėliau pasitraukęs; menas jam pasirodė svarbiau už diskusijas), Marija Gimbutienė, Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis – visi šie tokie skirtingi žmonės buvo suvienyti Santaros – Šviesos idėjos. Tai – išeivijos istorija, ne politinių liberalų, o menininkų sambūris. Draugiją buvo galima vadinti amerikietiško tipo kairiaisiais liberalais. Jie palaikė ryšius ne vien tarp lietuvių išeivių, bet ir tarp jiems artimų tautų atstovų. Vienas kviestų svečių buvo lenkas Česlovas Milošas, itin palankiai įvertinęs šios draugijos egzistavimą. Įdomu tai, kad ten virė aršios diskusijos apie tai, kas yra kairė ir dešinė, tarp pačių draugijos narių. Buvo minima diskusija taro V. Kavolio ir A. Štromo šiuo klausimu; Kavolis teigė, jog dešinė – galios ir tikėjimo sąjunga, kai vardan tradicijos (tikėjimo) galima naudoti galią, tačiau nėra individualios sąžinės, tuo tarpu kairė – noras reformuoti tikrovę su teise ją kvestionuoti. Štormas jam atsakė, jog dešinė – tai visuomenės galėjimas pačiai save sutvarkyti be valstybės, o kairė – noras reformuoti visuomenę su valstybės jėga. Akivaizdu, jog tarp Štromo, kaip dešiniojo liberalo, ir Kavolio, kaip kairiojo, egzistavo ryškus skirtumas, tačiau jie traktuojami kaip kultūriniai liberalai. Kavolis yra pasakęs, jog kultūrinis liberalizmas nėra doktrina; tai – revizionistinė etika, pasisakanti prieš savo ortodoksus. Tai – nebūtinai tik liberalai, kiekvienoje teorijoje turi būti revizionistų, linkusių ją kvestionuoti.
Tuo tarpu su lietuviškuoju liberalizmu problemos buvo jau nuo pat atsiradimo. Pirmiausia – kvestionavimo nebuvimas. Kavolis ir Santara-Šviesa buvo nekvestionuojami autoritetai, tiesa, šiandien liberalai ir Kavolis tikrai nesusikalbėtų. Kavolis aštriai kritikavo lietuviškąjį liberalizmą kaip neturintį kairiųjų vertybių. Dešiniuosius jis vadino apipelijusiais gramofonais, o kairiuosius – fikcija. Apskritai lietuviškasis liberalizmas – beviltiškas praėjusio amžiaus reliktas, ekonominė karikatūra, apverstas marksizmas; rinkai reikėjo marksizmą pakeisti nauja ideologiją, o ši funkcija atiteko liberalizmui.
Tačiau prieš kritiką reikėtų išskirti liberalizmo kūrimosi Lietuvoje fazes. Pirmoji – jau minėtos Kavolio ir Santaros-Šviesos autoritetų įtakoje formuota pradžių pradžia. Liberalizmą ir liberalų partiją kūrė žymūs to meto filosofai, akademinio pasaulio atstovai – Arvydas Šliogeris, Aleksandras Dobryninas, Vytautas Radžvilas, Marius Povilas Šaulauskas. Literatūros vertimu užsiėmė ir ženkliai prisidėjo Algirdas Degutis, pats, tiesa, buvęs libertaras. Šie akademikai diskutavo apie liberalizmą, daugiausiai – iš Vienos mokyklos perspektyvos (buvo vadovaujamasi Hayek‘o ir kt. idėjomis apie klasikinį liberalizmą). Tada atėjo antroji fazė – prisijungė Kauno verslininkų klubas „Liberalija“ ir prasidėjo bandymai ir akademikų ir verslininkų klijuoti partiją. Buvo kalbama apie rinką, kuri turi keisti Lietuvą, tačiau ne apie vertybes ar žmogaus teises. Trečiuoju etapu atsirado politinės partijos kontūrai ir ėmė ryškėti tie, kurie vėliau taps partijos veidais. Čia atsirado Klaipėdos universitetas su Eugenijumi Gentvilu, sugebėjusiu aplink save suburti nemažai aktyvių studentų į debatų klubą (vienas jų – Eligijus Masiulis). Susikūrė partija, kuri ėmė galvoti apie politiką. Čia Gentvilas kėlė ideologinio pagrindo kaip bendrumo idėją, nes be vienijančios minties partija tėra atsitiktinių žmonių sambūris. Partija buvo silpna ir nereikšminga tol, kol laikėsi moralės nuostatų. Populiarumas atėjo po pirmojo cinizmo pasireiškimo, tarsi cinizmas suvienytų žmones kaip bendra paslaptis – Rolandas Paksas tapo partijos vadovu. Tačiau su juo ilgai dirbti nebuvo įmanoma, partijoje įvyko skilimas. Atėjo Artūro Zuoko epocha. Paksas buvo kviestinis vadovas, dėl populiarumo, o Zuokas juo tapo nugalėjęs Gentvilą po balsavimo. Ironiška, kad lemiamą balsą Zuokui atidavė Gintaras Steponavičius, vėliau to paties Zuoko pašalintas.
Tai, ką Lietuvoje vadiname liberalais, toli gražu nėra kairioji liberali jėga, pirmiausia dėl dėmesio rinkai, o ne žmogaus teisėms. Kultūrinis ir politinis liberalizmas skiriasi. E. Gentvilą ir D. Pūrą (žmogaus teisių gynėją) galima vadinti politiniais liberalais.
Europos Parlamente, Liberalų ir demokratų už Europą frakcijoje (Aldėje), galima pastebėti, jog, skirtingai nuo mums įprastos lietuviškos praktikos, liberalai visada sutars dėl žmogaus teisių klausimų, nors gali nesutarti dėl tam tikrų politinių veikėjų klausimų. Konkretus pavyzdys – olandų liberalai nesutaria dėl vieno politiko, G. Wilders, tačiau sutaria tada, kai reikia svarstyti žmogaus teisių klausimus.
Tačiau visgi kas yra Europos liberalai? Jie šiuo metu – gilioje krizėje, o jų tapatybė – slidus ir neaiškus dalykas. Tie, kas iš pradžių buvo vadinami liberalais, vėliau dažnai virto nacionalistais ir dešiniaisiais. Viktoras Orbanas iš Vengrijos savo karjerą pradėjo kaip liberalas, baigęs Oksfordą ir gavęs snobišką anglišką išsilavinimą, tačiau jo partija Fidesz tapo konservatyvi ir nacionalistinė. Panašiai nutiko slovėnų ir čekų liberalams – jie irgi baigė nacionalizmu. Rumunijos liberalai taip pat nacionalistai, Lenkijos liberali D. Tusko partija Europos Parlamente priklauso krikdemų frakcijai. Akivaizdu, jog Europos Vidurio ir Rytų regionuose liberalizmas žlugo. Atnešęs pliuralizmą jis pasitraukė ir užleido vietą nacionalizmui.
Vienintelė jėga, gelbėjanti liberalus, yra Vakarų Europa. Aldės bloke stipriausi belgų liberalai, be jų frakcija būtų nereikalinga, žmogaus teises galėtų atstovauti ir žalieji. Be belgų, olandai ir britai išlaiko liberalizmo egzistavimą Europoje.
Liberalizmas žlunga nepriėmęs santykio su kaire, nes kol kas būtent kairė kalba apie žmogaus teises. Sekant Kavolio mintimis, be dievo ar būties metafizikos liberalams trūksta pagrindo, todėl jiems lieka kelias šlietis prie kairės.
Apibendrinant, galima pasakyti, jog Santara-Šviesa buvo ypatinga, nes nesistengė kurti liberalizmo kaip doktrinos, paliko jį atvirą dabarties įtampoms ir problemoms, paliko atvirą jautrumams. Gelneris apie modernų nacionalistą kalbėjo kaip apie modulinį žmogų – gebantį persiorientuoti pagal aplinkybes, be vientiso pagrindo (galima pabūti truputį konservatoriumi, truputį liberalu, truputį socialistu). O kas laukia ateityje? Niūrios prognozės, jei su praeitimi bus tęsiamas nekūrybingas santykis – didžiavimasis jos nekvestionuojant. Tuo tarpu kūrybingas santykis – klaidų pripažinimas, moderniojo jautrumo svarba.
Visa tai – trumpa apžvalga to, ką kalbėjo profesorius. Toliau, po Nidos Vasiliauskaitės ironijos „šliaužiančiojo liberalizmo“ ir lietuvio tapatybės atžvilgiu buvo diskutuojama su publika, daugiausiai tomis pačiomis idėjomis, kurios prieš tai buvo išsakytos profesoriaus.
Man, kaip konservatyvių pažiūrų žmogui, buvo smalsu pasiklausyti beveik apokaliptinių minčių apie liberalizmą, tačiau susidarė įspūdis, jog nėra ko džiaugtis šios minties žlugimu, taip pat sėkmingai žlunga bene visos politinės srovės. Politikos žlugimas ir apskritai antivertybinės politikos įsigalėjimas skamba kur kas blogiau už liberaliąsias idėjas. Visgi, idėjas galima ginčyti, o idėjų nebuvimas užveria kelią diskusijoms ir palieka anarchiją. Ir vis dėlto, išėjau su klausimu – o kodėl nacionalistas (ne radikalas; tiesiog save identifikuojantis su viena ar kita tauta) negali būti liberalas...
