Po pirmojo straipsnio tenka pastebėti, kad buvo ne iki galo išplėtota tema ir liko dar trūkstamų elementų, kad susidarytume bendrą vaizdą, kodėl Lietuva yra pati geriausia šalis, bent jau darbščiam, tvarkingam lietuviui. Ir tikrai nereikia pykti ant žmonių, išvažiuojančių dėl geresnio būvio, – jie į Lietuvą atveža kapitalo, o kai kurie nebegrįžta kol jų neišleidžia iš užsienio kalėjimų. Reikia nuoširdžiai nesuprasti tų išvažiuojančių, kurie prieš išvažiuodami visiems savo draugams papasakoja, kokia Lietuva bloga šalis, o jis pats geriausias ir daugiausia vertės sukuriantis žmogus Lietuvai ir kaip čia jo nesupranta. Tik minimalios algos jam niekas nenori mokėti.
Visų pirma, tūlam lietuviui kiša koją jo pačio pasiryžimas ką nors keisti. Užuot kėlęs savo kvalifikaciją ar žinias, ieškotų būdų kaip tobulėti pats, nori lengvų pinigų, lyg būtų nusipelnęs už tai, kad yra pilietis. Pats jis nieko nedarys, bet duokit jam daugiau, nes turi du diplomus. Jakaterinburgo proftechninėje mokykloje – lempinių televizorių remontininko bei kaminkrečio-aukštalipio. Dabar tokie žmonės priversti dirbti bet ką arba gauti pašalpą ir keikti valdžią. Taip ir su krūva naujai iškeptų, paskaitų nelankiusių vadybininkų, teisininkų, kuriem po to ne lygis eiliniais pardavėjais dirbt, bet daugiau ir nemoka.
Lietuvis nemyli savo darbo, todėl jam priimtiniau valyti užpakalį už didelius pinigus (nesvarbu ar Lietuvoje, ar užsienyje), nei daryti ką nors mielo už ne tokius didelius pinigus. Nes bambančiam ar zyzinčiam lietuviui darbas ne vertybė, jam vertybė atsėdėt savo valandas ir eit gerti alų ar žiūrėti šokių projektą. Būtent todėl, jis niekada neturėjo gero viršininko, jis niekada neturėjo gero kandidato į Seimą, nes pats niekada nedaro ir laukia kol jam ką nors idės į rankas – ar valdžia, ar darbdavys.
Dar blogiau – tokie žmonės skleidžia propagandą, kad visi aplinkui vagys, nes jų alga yra labai nedidelė, pamiršę, kad kapitalistinėje visuomenėje gauni būtent tiek, kiek esi vertas. Ir taip, Lietuvoje kai kurios kainos yra didesnės palyginti su vidutine alga, nei užsienyje. Bet Lietuvoje kažkodėl niekas nenori valgyti "Optima Linijos", gyventi septyniese kambaryje, bei važinėti viešuoju transportu – ten kažkodėl jau nori. Ir nereikia absoliutinti, nuteka tikrai daug protų - globalizacija, bet tie protai neverkia ir neburbuliuoja, jie dažniausiai išvažiuoja ne dėl to, kad Lietuva bloga, o dėl to, kad jų kvalifikacijos ten reikia labiau. Indus plauti – ne kvalifikacija, nes iš to karjeros nepadarysi.
Didžiausios pagarbos verti žmonės, kurie nuvažiuoja į kažkurią šalį – susirenka kapitalą - intelektualų ar materialinį. Grįžta su naujom įdėjom ir patirtim – kuria naują Lietuvą. Yra net tokių, kurie renkasi kitą šalį pagal savo kvalifikaciją, o ne pagal algą. Kodėl jie niekada nesiskundžia, o skundžiasi daugiausiai tie, kurie patys nieko nenori duoti, tik imti?
Greičiausiai tai postsovietinio sindromo paveiktieji, iki šiol laukiantys, kol kas nors ką nors idės į kišenę ir turbūt, jei būtų iš ko, ir patys vogtų. Sovietų sąjungos nebėra ir nebebus. Užteks skiepyti nesąmones savo vaikams, apie tai, kad diplomas yra panacėja ir galima bus nieko doro nemokėti. Jie turi mokėti bent kažką, kad suteiktų vertę įmonei, valstybei, kitu atveju - jų darbo jėga verta tiek pat, kiek bomžo prie kioskio, kuris kažkada irgi diplomą turėjo. Užteks sakyti savo vaikams, kad tik užsienyje jie ras laimę, nes jei neras laimės čia, savyje – neras ir kitur.
Dar reiktų nustoti skiepyti, kad jūsų vertybės, kad ir tarybiniais laikais korupciniais metodais gautas butas, yra gyvenimo siekiamybė. Yra tyrimų rodančių atvirkštinę priklausomybę, tarp nuosavą būstą turinčių žmonių procentinės išraiškos ir šalies gyvenimo kokybės. Tose pavyzdinėse šalyse – labai mažai, kas turi nuosavą būstą ir vos ne visą gyvenimą nuomoja ir nemiršta. O „tarybinė svajonė" dar iki šiol kartojama iš lūpų į lūpas - turėk specialybę, diplomą, darbelį, butuką ir dešros. Deja, šiais laikais nebeužtenka kaip tarybiniam fabrike nešioti varžtą visą dieną ir „susikombinuoti" kelis vogtus daigtus. Reikia užsidirbti.
Užteks skiepyti, kad čia žmogus nevertinamas, jei prarasta savigarba, ir užteks patiems neprisiimti atsakomybę už savo padėtį Lietuvoje (ar kitoje šalyje, nesvarbu). Lietuva tikrai geriausia šalis, jei nori, ieškai ir dirbi tai, kas tau teikia malonumą, nes čia dar viskas prieš akyje – užsienyje, jau sustatyta. Ir jei, ne tokių sovietiniais laikais gyvenančių teisuolių-tamsuolių, viešas Lietuvos juodinimas, tikėtina, kad dabar tie patys darbdaviai, turėtų daugiau kvalifikuotos darbo jėgos, o valdžios atstovus keisti veržtųsi progresyvesnių idėjų turintis jaunimas be tarybinių korupcijos paveldo savybių. Visais laikais tūlas lietuvis, žinojo kas yra kaltas dėl jo gyvenimo, tik niekada – jis pats.
