Riebūs cepelinai, ūkiška buitis, apsiniaukęs dangus, duobėti Kauno keliai, pigus skanus alus, viešasis transportas – maždaug taip pasitikome į Lietuvą su mainų programa atvykusius italus. Kauną iš Milano pasiekė beveik 20 makaronų tėvynės atstovų.
„Pirmasis dalykas, kurį pastebėjome, buvo įspūdingas jūsų kraštovaizdis.“ – tvirtino italė Marzia. Nesam įsitikinę, ar tai sakė nuoširdžiai – diena, kai jie atvyko, buvo be galo debesuota, niūri. Kiti nebuvo tokie patenkinti... „Kaip čia pilka!” – liūdėjo Gloria. „Lietuva – be galo netolerantiška šalis. Girdėjau, kad Kaunas – pavojingiausias miestas Lietuvoj“ – „Facebook“ skundėsi kitas italas, beje, labai išskirtinio stiliaus vaikinas. Dauguma italų atsivežė po vieną papildomą tuščią lagaminą – pirkiniams... Tiesa, kelionės gale jie vis dėlto nepapilnėjo – matyt, nelabai gražūs lietuviški skudurai pasirodė svečiams iš madų sostinės Milano. Užtat alus liejosi laisvai: „Pigus, skanus alus!” – stebėjosi italai. Vienas jų netgi prašė švento gėrimo pusryčiams.
Pirmuosius gana slogius įspūdžius vėliau pakeitė smagūs ir linksmi nuotykiai. Per šią 7 dienų viešnagę labai atsiskleidė lietuvio ir italo temperamentų skirtumai. Tai patys svečiai taip pat pastebėjo: „Mėgstame dainuoti viešose vietose, šokti, kvailai kompanijose juokauti, šūkauti... Jūs labai skiriatės nuo mūsų.“ Kai apsilankėme vienoje Kauno Laisvės Alėjos kavinėje, mus atėjo aptarnauti italas šefas. Tuomet pasijutome kaip Italijoje – netilo jų kalba, dainos. „Pasaulis mažas. Išgerkime už Italiją ir Lituania!“ – 30 žmonių kėlėme nemokamai nuo šefo gautus degtinės stikliukus.
Beje, stereotipas, kad italai – tingūs, lėtoki žmonės, akivaizdžiai pasitvirtino. „Pas jus taip greitai dirba bankas ir paštas...Italijoj šiose vietose užtrunki ne mažiau nei valandą“, – stebėjosi svečiai.
Svečiai aplankė Šiaulius, Vilnių, Trakus, Rumšiškių parką. Didžiausią įspūdį jiems vienareikšmiškai paliko Trakų pilis ir čia užšalę ežerai: „Tai pribloškianti vieta. Tikrai nuostabiai gražu.“ Pačius lietuvius italai apibūdino kaip „svetingus, kilnius, malonius“. „Galvojome, kad lietuviai – nelaimingi ir nesvetingi žmonės, bet klydome“ – sakė Marika. O vaikinams galvą susuko šviesiaplaukės lietuvės. „I love Lithuanian girls!” – nuotraukas nepaliaudamas „Facebook“ kėlė ir komentavo susižavėjęs italas. Kaip blogiausią ir įdomiausią dalyką Lietuvoje italai įvardijo... maistą (nors cepelinus gyrė ir valgė apsilaižydami). „Jūs geriate be galo daug karštos arbatos ir kavos... Tai neįprasta mums!” – stebėjosi.
Atėjus išvykimo dienai, kai kurių italų akyse žibėjo ašaros. „Pasiilgsiu Lietuvos. Aš pamilau šitą vietą.“ – kalbėjo Marzia, mano viešnia. Įteikiau jai savo megztą Lietuvos vėliavos spalvų šaliką, kad prisimintų kelionę gražiausiomis mintimis. „Geriausias dalykas buvo tas, jog lietuviai labai domisi kitomis tautomis, ir jūs darėte viską, kad mūsų viešnagė būtų nuostabi. Ačiū!“ – dėkojo Sara.
Duobėti Kauno keliai, apsiniaukęs dangus, pigus alus ir riebūs cepelinai – pradžioje svetimšalius išgąsdinę Lietuvos atributai, kurie dabar įgavo visai kitokią prasmę. Labai skatinu kiekvieną lietuvį stengtis, kad kitataučiams Lietuvoje būtų malonu ir miela svečiuotis, kad grįžę namo jie pasakotų apie Lietuvą su šypsena veide ir šiluma širdy. Atėjo laikas vyti šalin stereotipą, kad lietuviai – nelaimingi žmonės.
