Šį rytą Vilniuje, prie Prancūzų ambasados, po suoleliu buvo pastebėtas neaiškus radinys, manyta, kad sprogmuo. Ant kojų sukelti išminuotojai, ugniagesiai ir medikai. Pasirodo, kad tai tik dar vienas lobis, kuriais susidomėti teko visai neseniai. Surūdijusiuose lietvamzdžiuose ir po gatvėmis besitęsiančiuose niūriuose lietaus kolektoriuose, medžių viršūnėse, ramybe dvelkiančiose šventovėse, prie Prezidentūrų ir Seimų, Antarktidoje ar kitoje gatvės pusėje esančiame kieme – lobių galima rasti visur. Šią minutę iš viso 2,045,224 visame pasaulyje.
Apie šį lobių ieškojimą (taip geocaching‘ą vadinsiu toliau) pirmą kartą išgirdau gal prieš metus. Tiesa, miglotai – kažkas kažkur kažką slepia, kažkas kažkur kažką randa. O pasirodo žaidimo principas gana paprastas – žmogus užsiregistruoja svetainėje, kurios žemėlapyje mato visus lobius – įvairių dydžių ir išmatavimų dėžutes, viduje slepiančias lapelį, dažniausiai rašymo priemonę (jei jos nėra, svetainėje nurodoma santrumpa BYOP – bring your own pen) ir kokį nors daikčiuką: ženkliuką, iš klaviatūros išluptą raidę, monetą, atšvaitą ir kt. Pasinaudojęs duotomis koordinatėmis ir išmaniuoju telefonu ar gps įrenginiu žmogus suranda lobį, ant lapelio užsirašo savo slapyvardį, jei patinka rastas daikčiukas jį pasiima ir padeda kitą. Grįžęs namo pasižymi oficialioje geocaching svetainėje. Tą gali padaryti ir per išmanųjį telefoną.
Pasaulinė „mada“, aplenkusi septynias šalis
Ši veikla atsirado 2000-ųjų gegužę, Dave Ulmer sumanius patikrinti, ar kariniams tikslams naudota GPS technologija naudojama ir kasdieniniame gyvenime. Paslepė keletą daiktų miške, paskelbė apie juos internete, o keli žmonės juos surado. Visgi, D.Ulmer naujo dviračio neišrado. Panašus užsiėmimas gyvuoja jau nuo 1854 metų, vadintas „letterbox“.
Kelias valandas galima praleisti vien tyrinėjant lobinį žemėlapį. Koreliacija gana nuspėjama- didmiesčiuose lobių daugiausia. Pasaulinis žemėlapis irgi labai nestebina. Gal bus įdomu, kad Vokietijoje preliminariais skaičiavimais lobių galima rasti kone kiekviename kvadratiniame kilometre (0,7/kvm2). Pagal skaičių ji užima antrą vietą pasaulyje, pagal tankumą – greičiausiai pirmą. Sunku pasakyti, kaip yra su nykštukinėmis valstybėmis. Lietuva paskutiniais oficialiais vasario mėnesio duomenimis buvo 32 vietoje iš 237.
Vos septynios šalys neturi nė vieno lobio. Nuspėjama, kad viena iš tų šalių yra Šiaurės Korėja. Įdomu, kad Pietinė su savo 5873 lobiais užima 24 vietą. Žemėlapyje dėmesį atkreipia Latvijos siena, su daugybe mėlynų kvadračiukų, reiškiančių lobius, kurių radimui, reikia išspręsti tam tikrą užduotį. LV patriots- entuziastų grupelė, sukurdama ilgą daugiafunkcinį uždavinį, paminėjo Latvijos nepriklausomybės dieną. Pavyko susisiekti su entuziastais. Jie verti atskiro įrašo. Bus.
Savo kailiu
Nepaisant to, kad Lietuvoje apie šią orientacinio atmainą technologijų megėjams straipsnių ar tinklaraštininkų įspūdžių radau nemažai, o dabar, po įvykio prie ambasados jų tik padaugės (labai tikiuosi, kad šis įvykis turės įtakos veiklos populiarinimui, o ne lobių naikinimui…), esmę sužinojau atsitiktinai, benaršydama internete. Iki tol buvau žiobarė arba muglė. Kaip J.K.Rowlings vadina žmones, nežinančius apie magijos pasaulį, taip ir lobiautojai vadina žmones, nieko nežinančius apie šią veiklą. Ši veikla kažkodėl iškart patraukė ir nudžiugino – tuoj atšils ir bus ką veikti. Apleisti pastatai jau buvo kiek pabodę – įdomesni išvaikščioti kiaurai išilgai… Pirmasis žygis buvo jau kitą dieną – su draugais šukavome Žvėryno mikrorajoną. Radome penkis lobius. Antras kartas, nuvedė į neaiškų rajoną, kuriame pasitiko daugiabutis su aptverta erdve šuniui. To matyti dar neteko! Visgi nepasisekė – nukeliavę į vietą supratome, kad teks kabarotis po purvinu pėsčiųjų tiltuūbai visgi nebuvo tam tinkami… Rankas kaišioti lobiautojui teks dažnai, tadtam tikslui pasirūpinome darbinėmis pirštinėmis.
Net galiu pasakyti, kad užsiėmimas tapo kasdienybės dalimi – per pertraukas tarp paskaitų su kurso drauge ir draugu šniukštinėjome arčiausiai esantį Užupį. Praėjusį penktadienį kaip tik teko lankyti centre esančius lobius, tiesa, Sirvydo skvere esantį palikome kitam kartui. Gaila, bet specialiosios tarnybos jį sunaikins ir užsirašyti jame nebeteks. Momentinis užsidegimas gal? Ar atsibos? Šiaip ar taip, pasaulio rekordas 84 000 geocatch’ų ir jis rodo, kad šis pomėgis gali taip lengvai nepabosti.
Ar neieškai, ko nepametei? Lobiautojų etikos niuansai
Šio klausimo negirdėjau, bet jį yra tekę išgirsti kitam lobinėtojui, ir manau ne vienam, ne dviem. Jei būtų geocacherio etikos kodeksas, jame neabejotinai, jei ne pirmas (neatkreipk praeivių „žiobarų“ dėmesio), tai antras tikrai būtų punktas „neslėpk privačiose teritorijose“. Kol kas tai nerašytos taisyklės. Prisimenu vieną, gaila, bet patį nesėkmingiausią lobį, kuris buvo paslėptas kažkur kieme. Jo ieškojome dvi dienas. Antrą prie mūsų priėjo senyvo amžiaus vyras, matyt pastebėjęs mus pro langą, ir sutrikęs paklausė „Kame reikalas?“. Dvelkė įtarumu. Išsigandęs. Nesumojom, ką atsakyt. Nutolo. Ne juokas, kai kas savaitę ateina bent po kelis žmones, šniukšinėjančius kiekvieną kampą… Juolab, kad tądien, prieš išeidami nieko neradę, sutikom dar du lobinėtojus, traukiančius į paieškas. Tame pačiame kieme pakalbino kitas, tik šįkart malonus vyras su vaiku, kuriam papasakojom apie pramogą. Gal net susidomėjo.
Užsiėmimas gali būti pavojingas
Šioje veikloje pasitaikė ir mirties atvejų. Svarbu atkreipti dėmesį į informaciją – sunkumą rasti (žymi žvaigždutės prie difficulty), pastangas (žymi žvaigždutės prie terrain.) Svarbu, nes kelios žvaigždutės gali reikšti, kad be specialios įrangos, pavyzdžiui alpinistinės, ar net nardymo, bus sunku. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į konteinerio dydį. Micro gali reikšti, kad konteineris bus vos 2-3 centimetrų dydžio. Lobiautojų tarpe jis dar vadinamas nano. Tiesa, užsiėmimas ugdantis atidumą. Ne kartą ir ne du prabėgom perskaitę užduotį, ar neužsirašę užuominos klajojome, ar net grįžom be lobio (jei konkrečiau tai kalbu apie Lukiškių aikštės lobį. Užuomina Šiaurės vakarai. Bet yra ir QR kodo paveiksliukas, kurį, norint rasti lobį, nuskanuoti būtina…)
Dabar aišku, kur A.Domaševičiaus gatvė, ar Pilaitėje bažnyčia
Man geocaching veikla yra pirmiausia edukacinis užsiėmimas, padedantis daug geriau pažinti miestą (ateityje, manau, bus progų pasiganyti ir gamtoje). Kažkada šyptelėjom, kad dar kiek lobių ir galėsim taksistais dirbti. Užteko kelių naujų geocachų ir jau žinau, kur Skroblų gatvė, ar, pavyzdžiui, kur Pilaitėje yra bažnyčia, kur A.Domaševičiaus, ar O.Milašiaus gatvė ir kaip iki jų nusigauti. Neatmetu galimybės ateityje prisijungti prie daugybės pasaulio gyventojų, kurie kelionių maršrutus sudarinėja, atsižvelgdami į lobių išsidėstymą. Tiesa, visai smagu – prie objekto, šalia kurio yra lobis, dažnai pateiktas jo aprašymas. Vartotojas ly2kw nusprendė objektą prie Prezidentūros įrėminti šiek tiek neįprastai ir esmine informacija laikė ne istoriją ar pan., o dažną užsieniečių šlapinimasį ant Prezidentūros sienų… Neturintiems išmaniojo telefono, kaip aš, kartais gali užtekti google žemėlapio, arba draugo su išmaniuoju.
Visą informaciją galima rasti oficialioje geocaching svetainėje.
