Daug kas šiomis dienomis rašo apie „Lošėją“. Vartojant vieno garsaus sporto komentatoriaus leksiką, būtų galima klausti: ar tai yra geriausias šiame amžiuje sukurtas lietuviškas filmas? Ko gero, ne. Ar tai yra labai geras filmas? Taip, be abejo.
Kodėl? Todėl, kad neišskydęs, nepagražintas, brutalus ir apie tiesą. Madingai nufilmuotas. Kaip reklama, tik negraži ir nemaloni (savo turiniu). Kaip priminimas, kad gyvenimas kartais sudėlioja beviltiškus variantus, bet kiekvienas turime progą pabandyti.
Ar tai yra geriausias šiame amžiuje sukurtas lietuviškas filmas? Ko gero, ne. Ar tai yra labai geras filmas? Taip, be abejo.
Mes stebime Vincento bandymą. Mes pasineriame į Vincentą. Paradoksas – mums negaila Vincento, žaidžiančio. Nes toks yra jo etinis ir moralinis pasirinkimas – pabandyti padėti sau ir kitiems, tuo, kuo gali.
Filmo režisierius I. Jonynas pristatydamas juostą siūlė joje paieškoti ironijos, nežiūrėti per daug rimtai. Tą padaryti tikrai sunku, nes per visus žaidimo etapus, net ciniškiausius, prasiskverbia nuoširdumas.
Kai prie gedulingų pietų stalo vienas “lošėjų” primena, kad buvęs jo kolega – toks iš pažiūros įprastas tipelis – norėjo visus išgelbėti, nes jo akys degė... dėl kiekvieno žmogaus, kiekvienos gyvybės. Puiku, už tai verta išgerti, iki dugno.
Galima varstyti šį filmą įvairiais rakursais, ir vis tiek rezultatas bus toks: verta pamatyti. Daug nelengvų emocijų, bet jei jas ignoruosime, nuo neigiamų dalykų tai vis tiek neišgelbės. Gyvenimas toks, ne vienpusis.
Taigi – “Lošėjas” yra geras priminimas, kad verta stengtis. Sukurti ką nors gražaus vardan to, kad pasaulis taptų geresnė vieta, kad ir kaip nuvalkiotai tai beskambėtų.
Bravo ir ačiū visai “Lošėjo” komandai. Linkiu, kad mūsų žiūrovai rastų daugiau drąsos ir išbandytų save ne tik blindų ir valentinų premjerose. Smailas.
