Pastaruoju metu itin padaugėjo įvairių straipsnių, daugiausia rašomų vienišų merginų, apie tai, kiek kartų geriau būti „laisvai“ negu turėti antrąją pusę, kai tau „20 ar šiek tiek daugiau“. Tiesą sakant, perskaičius dar 30 panašių nuomonių ir neturint aiškios vertybių skalės galima netgi suabejoti – gal iš tiesų jaunam žmogui santykiai daro nepalyginamą žalą?
Pradėsiu nuo to, kad, mano nuomone, turėti ar neturėti antrosios pusės yra kiekvieno asmeninis reikalas ir laisvas pasirinkimas. Gerbiu tiek besimėgaujančius vienatve, tiek puoselėjančius santykius su kitu žmogumi. Galiausiai tikros meilės pasibeldimo į duris laiko mes negalime pasirinkti. Tačiau tikriausiai mano prigimtis neleidžia neatsakyti į keletą populiariai besiformuojančių ir plintančių stereotipų.
- „Dvidešimtmetis žmogus yra nesusiformavęs kaip asmenybė ir santykiuose formuotis negali“. Visų pirma, esu įsitikinusi, kad skaičius, nurodantis gimimo datą, reiškia mažiau nei daugeliui atrodo. Apsidairykite aplinkui – ar tikrai visi jūsų pažįstami keturiasdešimtmečiai elgiasi brandžiau ir išmintingiau negu, tarkime, aštuoniolikmečiai? Jeigu vis dėlto jūsų atsakymas teigiamas, pereikime prie antrosios teiginio dalies. Kodėl asmenybė formuotis negali, kai turi antrąją pusę? Man tai atrodo visiškas absurdas, nes atrodo, kad šiuo atveju santykiai tapatinami liguistam troškimui būti su mylimu žmogumi kiaurią parą. Neneigsiu, kad toks noras galbūt dažnai ir kyla santykių pradžioje, tačiau daugelis jaunų žmonių tikrai turi ką veikti gyvenime: mokosi, dirba, savanoriauja ar mėgaujasi laisvalaikiu. Taip pat neabejoju, kad investuodamas savo laiką ir jėgas į tvirtų santykių kūrimą žmogus investuoja ir į save. Kaip visuomenėje suprantamas „savęs formavimas“? Jeigu aš, eidama namo, nusiperku ne tik vieną obuolį sau, bet ir antrą savo vaikinui, jau skriaudžiu save? Ar planuodama atostogas dviese parodau, kad nemoku keliauti viena? O jei tai daryčiau su geriausia drauge, jau viskas būtų gerai, tiesa?
- „Jaunas žmogus neturi su kuo palyginti savo santykių, dėl to jie yra pasmerkti“. Mano nuomone, nebūtina apkeliauti viso pasaulio, jog suvoktum, kad tavo mėgstamiausias miestas yra Praha. Pasaulis mums siūlo didžiulę įvairovę, kuri dažnai suklaidina jauną širdį. Daugybė kelių apsuka galvą, nors daugelis iš jų tėra nereikšmingi takeliai, nukreipiantys dėmesį nuo pagrindinio kelio. Kodėl visada turime palyginti ir laukti, kol „žinosime viską“? Jeigu aš dievinu apelsinus, bet man visi kartoja, kad yra daug egzotiškesnių vaisių ir kad aš nesuprantu apelsino skonio, nes neragavau mangų, ar turėčiau vien dėl to atsisakyti savo mėgstamiausių vaisių?
- „Aš noriu būti laisvas“. Kas yra laisvė? Ar aš nesu laisva su mylimu žmogumi? Neneigiu, kad daugybė žmonių, sakančių, kad jie nesijaučia vieniši neturėdami antrosios pusės, yra visiškai teisūs – ne visiems juk tų santykių reikia, ypač tam tikrais gyvenimo etapais. Bet ar tikslu apibrėžti tai kaip laisvę? Jeigu santykiai nėra egoistiškai iškreipti, jeigu partneriai nejaučia nesveiko savininkiškumo jausmo, abi pusės turi tą taip garbinamą laisvę. Patikėkit, merginai einant į klubą su drauge ar vaikinui išsiruošus pažaisti futbolą nereikia atsiklausti ir gauti leidimo. Galbūt kam nors sunku patikėti, bet pora netgi gali turėti skirtingų priešingos lyties draugų! Tad jeigu aš, būdama „nelaisva“, bendrauju su daugybe žmonių, einu ten, kur širdis geidžia, ir veikiu tai, kas man atrodo tinkama, kur tas mano laisvės suvaržymas?
Didžiausia žmogaus yda – mąstant remtis ne savo vertybėmis ir suvokimu, o vartotojiško pasaulio primetamais stereotipais. Taip, kaip skaičiukas pase ne visada atspindi žmogaus brandą, taip sukaupta santykių patirtis neužtikrina amžinos meilės. Jos negarantuoja niekas – tegalime tikėtis, stengtis ir džiaugtis dabartimi. Pasaulis pastaruoju metu per daug įnikęs į dirbtinės laisvės iliuzijas, kurios dažnai ne tik nekvepia tikra laisve, bet ir gerokai suvaržo ją. Tad nepasiduokime chaosui, brukančiam mums iškreiptos laisvės sampratą, nes įsipareigojimas irgi yra laisvė.
