Kiekvienais metais abiturientai turi puikią progą pasijusti bandomaisiais triušiais. Nepaisant to, artėjantys šių metų brandos egzaminai žada pažerti dar daugiau staigmenų.
Jau nuo pat mokslo metų pradžios dažniausiai girdima mokytojų frazė - „Na, mes tiksliai nežnome, kokia vertinimo sistema bus taikoma šiemet, bet pasiruoškite didelėms permainoms“. Tai, be abejo, galima pateisinti, jei ne tas faktas, kad tokios mokytojų abejonės kartojasi ir iki egzaminų likus vos mėnesiui, ką jau kalbėti apie tai, kad laikymo principai buvo pakeisti jau mažiausiai porą kartų.
Neturėdami pakankamai duomenų, o po seminarų grįžę su dar daugiau klausimų, mokytojai negali tinkamai pravesti mokinių supažindinimo su brandos egzaminais programų, o jei net ir pavyksta, pedagogai neretai linkę ir prieštarauti viens kitam. Tokiu atveju iškyla klausimas, kaip jaunam abiturientui atskirti juodą nuo balto ir suvokti, ko iš jo tikisi vertintojas, jei net patys mokytojai nėra tikri jiems pateikiamos informacijos tvirtumu ir svarumu?
2012m. rugsėjo pabaigoje keletoje Lietuvos mokyklų buvo laikomas išankstinis anglų kalbos bandomasis egzaminas, kuriuo buvo siekiama patikrinti mokinių žinias tam, kad būtų tinkamai parengtas galutinis egzamino variantas. Prieš šį bandomąjį egzaminą mokiniai buvo įspėti, kad pagal naują programą įskaitos metu jų klausysis ir dialogo partneriu bus pats vertintojas, be to, žadėta įrašinėti moksleivių kalbas diktofonu.
Viskas vyko sklandžiai, nors moksleiviai, laikę egzaminą, ir jautėsi kiek nejaukiai kalbėdami į mikrofoną ir bendraudami akis į akį su visai nepažįstamu vertintoju. Primenu, kad pastaraisiais metais įskaitų metu moksleivius vertina jų mokykloje dėstantys mokytojai. Tačiau jau visai greitai paaiškėjo, kad ši tvarka bus įvesta tik nuo 2014m. kartu su dar viena naujove - įskaitos metu abiturientai turės kalbėti su išmaniąja kamera, iš kurios vaizdai bus automatiškai persiunčiami vertintojui. Šiuolaikinės technologijos pamažu užima visus žmogiškuosius faktorius.
Jei šios 2014m. brandos egzaminų vizijos yra pagrįstos, jautresniems moksleiviams, besibaiminantiems kamerų ar turintiems scenos baimę, patartina pradėti lankyti oratorystės kursus, nors ir jie, ko gero, būtų nieko verti egzamino eigoje sugedus kamerai ar kompiuteriui netinkamai „suvirškinus“ pavienius žodžius ar net sakinius, kas automatiškai mažins įskaitos įvertinimą..
Žinoma, kalbėdami apie egzaminų reformas galime rasti ir teigiamų dalykų - pagaliau jie parodys tikrąjį mokinių žinių lygį ir atskleis 12 metų brandintą patirtį, jei dar kartą nepasitvirtins teorija, kad egzaminai tai tik sekmės ir gerai išlavintos logikos reikalas. Jau nežinai, ar verkti, ar juoktis, tiesioginio eterio metu išgirdus Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio komentarą apie tai, kad abiturientams nebūtina žinoti tikslios egzaminų programos, nes juk vis tiek jos rengiamos pagal tai, ką mokiniai, pasak jo, jau turėtų mokėti ir prisiminti iš ilgų metų mokykloje.
Drįsčiau tam paprieštarauti - žmogaus protas nepajėgus prisiminti visų per 12 metų išmoktų dalykų (nekalbu apie pavienius atvejus), todėl labai svarbu žinoti, į ką tiksliai reikėtų orientuotis ruošiantis egzaminams, kam derėtų skirti daugiau dėmesio, ties kuriomis sritimis pasitempti. O panašūs ministro pareiškimai tiesiog varo į neviltį ir skatina mokinių abejones dėl savo ateities planų realizavimo galimybių Lietuvoje.
Jei šie nuolatiniai pakeitimai švietimo srityje yra vien politiniai žaidimai, būdami korektiški, politikai neturėtų į juos įvelti ir jaunų, dar tik pradedančių savarankišką gyvenimą asmenybių. Kitu atveju, dar labiau suintesyvės „protų nutekėjimo“ procesas ar tiesiog emigracija, kuri jaunuoliams atrodo kaip šviesesnę ateitį piešianti alternatyva.
Tai visai nenuostabu, nes žmogus trokšta tvirto pagrindo po kojomis, o kai pastaruoju metu moksleiviai nuolatos paliekami „ant ledo“ su iki galo neaiškiomis ateities vizijomis, daugeliui norisi keliauti ten, kur valdžia būtų palankesnė jų atžvilgiu ar bent jau suteiktų pakankamai laiko pasiruošti svarbiausiems dabartinės gyvenimo fazės išbandymams, kas atrodo neįmanoma kalbant apie dabartinės Lietuvos situaciją švietimo klausimu.