Po Lietuvos diplomatų pokalbių paskelbimo internete kilusi stipri Lietuvos valdžios reakcija, atrodo, nurimo. Tikiuosi, kad tai yra tik pauzė, nes viską numarinti ir apsimesti, kad nieko neįvyko- neleistina. Juk yra prezidentės, užsienio reikalų ministro skambūs pareiškimai, kuriais jie labai sureikšmino paviešintus diplomatų pokalbius bei stipri ir labai negatyvi visuomenės reakcija. Be viso to, yra pateiktas ambasadoriaus atsistatydinimo pareiškimas ir ministro L.Linkevičiaus pagyros dėl tokio jo poelgio. Manau, kad dabar labai pavojinga nacionaliniam saugumui viską palikti ir nieko nematyti.
Kita vertus, krinta į akis menka turinio vertė ir neadekvatūs kaltinimai Rusijai. Sunku patikėti, kad tokiais žemo lygio diplomatų paviešintais samprotavimais galima pakenkti Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai ar Lietuvos Rytų partnerystės politikai, nes tai – pernelyg hiperbolizuota.
Visų pirma dėl to, kad mes neturime rimtos, efektyvios ne tik užsienio, bet netgi Europos Sąjungos reikalų politikos. Šiose srityse - visiška darbo imitacija. Pavyzdžiui, beveik visi Seimo Europos reikalų komitete nagrinėjami klausimai yra uždari visuomenės atstovams. Net tais atvejais, kai darbotvarkėje yra atviras klausimas, atėjus nepriklausomam svečiui jis virsta uždaru. Skandalinga, kad ministrų ataskaitos, apie nuveiktus darbus atstovaujant Lietuvą Europos Sąjungoje, yra visiškai slaptos. Kai nori gauti net paprasčiausios informacijos, tai tave gražioje formoje įvardija kaip nepaprastai įžūlų ar net įsivaizduojantį kažkuo...Nors iš tiesų Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetuose (kiek man teko anksčiau dalyvauti) vyksta kelių, daugiau suprantančių, parlamentarų diskusijos, o užsienio slaptosios tarnybos, mano manymu, žino, ką ministrai ir kiti aušto rango Lietuvos pareigūnai pasakys jiems dar nepradėjus kalbėti. Šie komitetai yra tikri diskusijų klubai, naudingo darbo imitatoriai. O kaip rodo kilęs diplomatų pokalbių paviešinimo skandalas, kad susireikšminusioje Užsienio reikalų ministerijoje irgi darosi panašūs dalykai.
Antra, pokalbių įrašuose nėra nieko, kurie griautų Lietuvos užsienio politiką, nes jie (sprendžiant pagal turinį) skirti vidaus vartojimui ir kovai dėl įtakos. Be to, Valstybės saugumo departamentas turi užtikrinti diplomatinio ryšio saugumą. Kas gali paneigti, kad ne iš ten papuolė į internetą diplomatų pokalbių įrašai? Žinoma, negalime atmesti, jog taip Rusija siekia paveikti Lietuvos politiką per politinių- finansinių grupuočių kovas dėl įtakos diplomatinėje tarnyboje. Todėl šis skandalas reikalauja nuodugnaus tyrimo.
Mindaugas Pliauga
www.totas.lt
