Po siautulingos nakties rytas prasideda pastalėje, ant pernykščio šieno klojime ar prie raugintų pasukų. Sopa galvą, tuo tarpu dešinės rankos sukombinuotas didysis pirštas rodo savo palaidūnišką grimasą ryklei ir kitiems nusižeminusiems organams.
Taip įsivaizduoju mūsų propagandiškai kaukiantį kaimyną rytuose: skalija pikti šuvos iš taigos spygliuočių viršūnių, traukdami čirškes iš mažų skylučių.
Taip įsivaizduoju mūsų propagandiškai kaukiantį kaimyną rytuose: skalija pikti šuvos iš taigos spygliuočių viršūnių, traukdami čirškes iš mažų skylučių.
Turėdamas slaviškų caraičių kraujo drįstu išreikšti nepritarimą šiai politizuotai kontorai. Argumentai, kad šios valstybės didingoji ir šlovingoji kultūra (meno, politikos, gėrimo) yra visą pasaulį ant kelių parklupdantis paveldas, kurį pamatę iš supuvusių vakarų atvykę seksualinių mažumų atstovai atvirsta į tikrus, daug pakeliančius bachūrus, tėra viso labo dar viena bobutės paskola.
Vienintelis dalykas, kuris šiuo metu man rūpi – ar sveiko proto ir nuovokos kova su vis iš šiluminių gazprominių mazgų atsirandančia tarakoniška politika pasibaigs kiek galima greičiau.
Močiutė, kuri stalinistiniais laikais su gausia šeimyna gyveno tuometinio TSRS visaip dalomo Vilniaus krašto teritorijoje, prieš miegus fone skambant Спят усталые игрушки pasakodavo, kaip tuomet skurdžiai gyvenusiai šeimai komunistinė valdžia skyrė žemių dovanų, o iš stambių žemvaldžių žemės sklypai buvo atimti. Suprantama, džiaugsmu netvėrė tada visa gryčia, kad štai visų gerbtinas diktatorius ne tik eiliniais kaimo žmonėmis pasirūpino, bet dar ir tuos ponus išgujo.
Pastovus žmonių kiršinimas rūšiuojant juos į rusakalbius ir kitakalbius, fašistus ir komunistus yra per amžius įsitvirtinęs rusiškos politikos standartas. Standartas, kuris sunoko visose žemėse nuo Karaliaučiaus iki Sachalino, yra kaip tarybinių armijų ir zonų ilgaamžė šlykščios žalios spalvos tatuiruotė – pačirškinta odelė, neblaivi galvelė.
Valstybė, kurioje pritarimo sulaukiama pamosikavus koloradine juostele, tapo lygybės naratyvo išviete. Kita vertus, ar galima tikėtis brandžios visuomenės, kai viršūnėlėse sėdi kremliniai taikdariai, o televizijos laidose nuolat iškišamos absurdiškos idėjos: nors tavo mažas, bet tavo didelis.
Visa ši politinė karuselė įsiūbavo mano mėgstamiausią šalį. Nors supranti, kad lietuviškas atotrūkis tarp rytietiškų ir vakarietiškų vertybių yra abiejų pusių sąlygotas (kartu su šlovingais gimtųjų skalūnų gaudesiais grimzta rusiškos demokratijos užuomazgos), savanaudiškai gali džiaugtis, kad esi šioje uždangos pusėje.
Ir tik nereikia častuškų apie tautų draugystę. Draugus renkamės su išmone, o ne pagal dujų kranelius. Sunkus rytas, kaskart pasitinkantis mūsų kaimynę, čia jau senokai perkopęs vakarų pusėn.
