Pastaruoju metu itin dažnai susiduriu su nuorodomis į laimingą gyvenimą, laimę, sėkmę, neva – daryk tą ir taip, aną ir anaip ir nuo laimės neatsiginsi. Žinoma, čia viskas priklauso tik nuo formuluotės, tačiau pažiūrėkime į situaciją iš kitos pusės ir pripažinkime, – yra kai kas, ko atsikračius gyvenimas tikrai taptų spalvingesnis. To „kai ko“, deja, yra daug, bet šį kartą susikoncentruokime į tris visiškai bergždžiai mūsų energiją eikvojančius dalykus, be kurių gyventi būtų tikrai lengviau.
Visų pirma – savęs gailėjimas. Visi mes ne robotai ir palaikymo, supratimo bei paprastos žmogiškos šilumos mums reikia nuolatos. Tačiau reikalams pakrypus netikėta linkme dažnai imame kaltinti visas įmanomas aplinkybes, o galiausiai – ilgai ir nuobodžiai savęs gailėtis. Šis reikalas, jeigu atvirai, įklampina kaip reikiant – kuo daugiau ir dažniau savęs gailiesi, tuo labiau norisi, tuo tarpu reikalai eina tik prastyn. Gailėdamas savęs, žmogus, tiesiog veltui švaistai energiją ir potencialą, kurį, užuot stovėjus vietoje ir atgailavus, gali sėkmingai panaudoti kuriant planą „B“. Įsijautus į savęs gailėjimąsi ilgainiui prie moralinės būsenos prisilipina labai didelis minuso ženklas.
Visų antra – pavydas. Nors su šia yda nėra taip jau paprasta. Pirmiausia todėl, kad pavydas laikomas nacionaline lietuvių savybe. Visų antra, neretas įžvelgia ir kitą – teigiamą pavydo pusę. Kaip tik neseniai būta diskusijos šiuo klausimu ir esti nuomonė, jog pavydas – puikus motyvatorius. Tačiau, kadangi kovoju už teigiamas emocijas, manau, kad pavydui mano gyvenime ne vieta. Sakote, kur argumentai? Kaip ten bebūtų, pavydas gimsta ne teigiamomis aplinkybėmis. Nesiginčysiu, jame tikrai yra varomosios jėgos, motyvuojančios judėti pirmyn, tačiau vardan ko? Siekdami įrodyti, kad esame ne prastesni, kad galime/turime/mokame ne prasčiau, stengiamės iš visų jėgų, bet visas malonumas pakeliui išgaruoja. Iliustracija: kaimynas nusipirko naują Audi, po dvejų metų jūs irgi tokią įsigijote ir štai, kitą savaitę kaimyno kieme – dar naujesnis ir dar geresnis automobilis. Kas tada? Visą gyvenimą beprotiškos varžybos? Antras argumentas: nesėkmės, patirtos tokių aršių varžybų metu būna kur kas skaudesnės ir galiausiai priverčia mus pradėti nekęsti kitų arba savo gyvenimo. Liūdna, argi ne?
Ir, pabaigai – puikybė. Nepaisant to, kad niekas ypatingai nemėgsta išdidžių, „pasikėlusių“ žmonių, nuo to fakto tokių asmenybių vis vien nemažėja. Savaime suprantamas reikalas, jog vertinti, mylėti save ir žinoti savo vertę – svarbu, tačiau šiems jausmams pernelyg įsisiautėjus, pažaboti juos tikrai vertėtų. Pirmiausia, bet kuris mūsų yra kažkam gabus, kažkame sėkmingas ir nesvarbu, ar prieš jus – sėkmingas verslininkas, ar gailestingasis samarietis. Bet kuris mūsų turime už ką būti pagirti, bet argi būtų teisinga, jeigu pasaulis suktųsi vien aplink tai? Antra – pirmas įspūdis, seniai įrodyta, pakankamai apgaulingas dalykas, tad žiūrėdami į kitus „iš viršaus“ prarandame begalę ryšių. Vos pažvelgę į žmogų negalime patirti, koks jis įdomus, gabus, kokia naudinga mums galėtų būti pažintis su juo, – tad tik įsivaizduokite, kiek puikių galimybių tokiais atvejais pro mus praplaukia.
Žinoma, galėčiau garsiai postringauti apie teisingumą ir visa kita, jeigu pati būčiau idealumo įsikūnijimas, bet taip nebūna, todėl jokių „spyrių į minkštą vietą“ nebus, bet visgi – argi bent vieną šių savybių pakeitus kita, teigiama, gyvenimo kokybė nepagerėtų?
