Vieneri metai už Atlanto, dešimties tūkstančių kilometrų atstumas nuo Lietuvos.
Metai praleisti užsienyje leido suprasti ir suformuoti Tėvynės sąvoką.
Bet pradėkime nuo komplikuotos pradžios...
Gimiau Lietuvoje sovietų laikais, baigiau rusų vidurinę mokyklą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Būdama vaikas kieme niekada nesijaučiau kitokia nei kiti vaikai, galbūt tik pastebėdavau, kad šiek tiek prastesnis mano lietuviškų žodžių žodynas, bet tai netrukdydavo laisvai bendrauti su vaikais iš lietuviškų šeimų ir einančių į lietuviškas mokyklas.
Būdama vaikas nesusidurdavau su diferenciacija į rusus ir lietuvius, tiesiog bendraudavau su rusais rusiškai, su lietuviais lietuviškai, ir tiek… Nors ėjau į rusų mokyklą, valstybinius egzaminus laikiau valstybine kalba, ir tai nesutrukdė sėkmingai išlaikyti egzaminus ir įstoti į Lietuvos universitetą, o vėliau sėkmingai apsiginti teisės bakalauro laipsnį. Studijų laikais pradėjau suprasti, kad jei baigei rusų mokyklą, bendrauji rusiškai su šeimos nariais bei draugais, tu jau esi šiek tiek kitoks…
Tarptautinės teisės seminaruose sužinojau, kad esu rusė-okupantė ir kad turiu važiuoti gyventi į Rusiją ir ten kalbėti rusiškai… Širdį suspaudė dėl nesupratimo, iškilo daug klausimų ir prieštaravimų… Visų pirma, tokius žodžius išgirdau iš žmonių, siekiančių aukštojo išsilavinimo, kitaip tariant, inteligentiškų žmonių, ir pasibaisėjau šiuo faktu. Gimiau Lietuvoje ne savo valia, gimiau ir tiek, neturėjau pasirinkimo… Tėveliai atvyko į Lietuvą taipogi ne savo valia, taip susiklostė istoriškai. Bet jie priėmė taisykles, išmoko kalbą, perėmė tradicijas, šventes, gerbdami jų laikosi ir perdavė jas man… Bet po studijų laikų iškilo klausimas, ar iš tikrųjų Lietuva yra mano tėvynė? O gal iš tikrųjų rusiškai arba lenkiškai galvojantys ir svajojantis žmonės turėtų stengtis vykti į Rusiją ar Lenkiją? Gal tai ir yra pagrindinis kriterijus, pagal kurį sprendžiama žmogaus tautybė ir pilietybė? Neturėdama atsakymų į šiuos klausimus išvykau už Atlanto…
Ir taip - metai praleisti Kanadoje ir Amerikoje, ne emigracijos, o mokslo tikslais…
Šiaurės Amerikoje nustebino atvykusiųjų emigrantų gausa. Įvairios kultūros, įvairios kalbos, papročiai ir pasaulėžiūra, bet nei vienas iš šių faktų netrukdo susigyventi bei kurti bendrą šalies sistemą ir ateitį. Kultūrų metamorfozė, kai visi išsaugo savo kultūrą, bet gerbdami šalį, kurioje gyvena, išmoksta ir gerbia jos kalbą bei paklūsta bendrai sistemai. Atvykusiųjų vaikai šias šalis vadina savo Tėvynėmis ir giriasi, kelintoje kartoje jie jau čia gyvena.
Labai įdomus faktas - gyvenant užsienyje sutikimas Lietuviškai kalbančių žmonių - tai tarsi atradimas kažko artimo, kažko savo, pasijunti ne toks vienišas…
Sutikti lietuviai emigravo dėl įvairių priežasčių, bet vis dėlto pagrindinė - tai darbo stoka Lietuvoje bei saugesnis ir turtingesnis gyvenimas Kanadoje ar Amerikoje. Kai kurie tai darė tiesiog dėl vaikų, dėl geresnės jų ateities, nors patiems tai kainuoja labai brangiai, ir jie iki šiol negali priprasti prie amerikietiško gyvenimo, niekaip negali priimti jų sistemos, bet vis dėlto lieka čia dėl vaikų.
Vienas klausimas sujungė visus Amerikoje sutiktus Lietuvius, tai: „o kas toje Lietuvoje?“. O toliau dėstoma aibė neigiamų dalykų: prasti politikai, dideli mokesčiai, biurokratija, nedarbas, pavydūs žmonės, blogas oras ir t.t. Bet iš tam tikrų požymių vis tiek galima daryti išvadas, kad šitie žmones save laiko patriotais - jie švenčia lietuviškas šventes, stengiasi namuose gaminti lietuvišką maistą, o esant lietuviškoms parduotuvėms ir kavinėms - stengiasi pirkti maistą iš jų, turi lietuviškų knygų ir filmų, o svarbiausia - kiekvieną dieną skaito lietuviškas žinias internete ir komentuoja, kaip viskas nelogiška ir absurdiška toje Lietuvoje, kiekviename straipsnyje stengiasi surasti pateisinimą savo pasirinkimui ir sulig kiekviena diena įsitikina, kad padarė teisingą sprendimą. Va taip rodoma meilė Tėvynei - per atstumą.
Matant tokias meilės metamorfozes, mano širdyje ir galvoje kilo prieštaravimas: juk taip negalima, kažkokia nepagarba savo šaknims…
Eiliniame susitikime su lietuviais draugais, kurie jau įsikūrė Amerikoje kaip šalyje, kurioje gyvens jie ir jų vaikai, eilinį kartą kilo diskusija tema: „o kas toje Lietuvoje gero?“ - juk tik viskas blogyn ir blogyn. Tuo metu aš savęs paklausiau: „o kas gi tau yra Lietuva?“ Tai šalis, kurioje tu gimei, bet kaip visuomenė pripiršdavo - šalis, kurios tu negali pavadinti Tėvyne, nes tu esi rusė, nes tu galvoji rusiškai… Kas gi tau yra šita šalis?..
Iki šių dienų laikiausi nuomonės, kad Lietuva lyg ir nėra mano Tėvynė, o Tėvynės sąvokos negalėjau apibrėžti, nes Rusijos taip pat negalėjau pavadinti savo Tėvyne - juk aš net nei sykio ten nesu buvusi. Viešint Amerikoje mintimis vis sugrįždavau į Lietuvą, nes ten mano tėveliai, ten mano namai, ten manęs laukia… Ir tik žodis „tėveliai“ leido man suprasti, kad ne veltui šitie žodžiai yra giminingi… Tėvynė, tėveliai, Tėvynė… Nei pirmos, nei antrų mes asmeniškai nepasirenkame, tiesiog gimstame vienoje ar kitoje šalyje, vienoje ar kitoje šeimoje… Mes mylime savo tėvelius nepaisant jų kažkokių neigiamų, tarkim, charakterio bruožų - mylime ir tiek, nors kartais jie galbūt ir elgiasi ne taip, kaip mes norėtume, bet juk vis tiek mylime…
Tėvynė, kaip ir tėvai, turi neigiamų bruožų, bet blogai atsiliepti apie ją man atrodė lygiai taip pat kaip ir negerbimas savo tėvų ir viešas jų įžeidimas… Būtent todėl tokio pobūdžio diskusijose bandžiau pateisinti neigiamus Lietuvos bruožus, įvardindama priežastis arba bandydama pateikti teigiamas puses, tokias kaip gamta, skanus ir pakankamai ekologiškas maistas, praleista vaikystė, draugai, prisiminimai…
Esu dėkinga visiems už Atlanto sutiktiems Lietuviams, kad leido tokio pobūdžio diskusijose suprasti, kad turiu visiškai pilną teisę vadinti Lietuvą savo tėvyne, nors ir galvojant apie ją rusiškai.
Taigi, Gerbiamieji Lietuviai, mylėkime Lietuvą ne tik Lietuviškai, bet ir širdimi!!!
