Štai vakar paminėjome 96-ąsias mūsų Lietuvos Nepriklausomybės metines. Kur jūs, mūsų parapijiečiai, kur mokytojai, kurių pareiga tautiškumo ir jaunimo patriotinis auklėjimas? Juk gera proga ateiti ir paminėti tautos didžiavyrius.
Po didelio metų tarpsnio ir vergovės, okupacijų išsilaisvinimo švenčiame valtybės gimtadienį. Pasirašius 1918 m. vasario-16-ąją Nepriklausomybės aktą, laisvę dar reikėjo apginti. Skubiai buvo kuriama Lietuvos kariuomenė, kviečiami savanoriai, jaunuoliai patys stojo į gretas ginti savo tėvynės. 1919 metais susikūrė Lietuvos šaulių sąjunga, anot kanauninko kunigo Juozo Tumo – Važganto: „vaikai ginti Tėvynės stojo"... iš gimnazijos suolo savanoriu tėvynės ginti, išėjo Vincas Dovydaitis (1899-1920), – 1918 vasario-16-osios Nepriklausomybės akto signataro, ministro pirmininko, prof. dr. Prano Dovydaičio brolis.
Kur jūs, mūsų parapijiečiai, kur mokytojai, kurių pareiga tautiškumo ir jaunimo patriotinis auklėjimas?
Mūsų Valkininkų miestelyje šalia bažnyčios atidengta atminimo lenta byloja, kad čia 1920 metais spalio 16 dieną tragiškai žuvo Vincas Dovydaitis – Kauno „Saulės“ gimnazijos gimnazistas, ateitininkas – Kauno „Ateininkų“ valdybos narys, Lietuvos šaulių sąjungos būrio vadas, Lietuvos darbo federacijos narys, visuomeninkas, laikraščių „Ateitis“ ir „Darbininkas“ daugelio kitų publikacijų redaktorius. Atminimo lenta taip pat byloja, kad čia mūsų centrinėje aikštėje, vyko nuožmios nepriklausomybės kovos.
Deja, vakar 2014-ųjų metų vasario 16-ąją, čia stovėjo sudegus žvakelė užverstu gaubtu pilna vandens, nei gėlės žiedo su trispalve juostele, nei žvakelės liepsnos, tiem kas padėjo galvą ant tėvynės laisvės ir Nepriklausomybės aukuro. Lietuvos respublikos seimas tiksliau J.E. seimo narys jaunosios kartos atstovas, kurį mes patys valkininkų gyventojai išrinkome į Lietuvos respublikos seimą – Liutauras Kazlavickas, juk Jis iš mūsų tarpo, kartu su „Lietuvos Ateitininkų federacija“, “Lietuvos šaulių sąjunga“ , Valkininkų kultūros namų direktore, vietos klebonu kun. V. Krakevičiumi, Kauno „Aušros“ gimnazijos bendruomene, Dovydaičių giminėmis, kurie padėjo daug pastangų įamžinant čia žuvusį tautos sūnų. Labai liūdna, kad mūsų gyventojams ir vietos valdininkams nerūpi, mūsų tautos atmintis, tai jų, o ne valstybės priedermė!
2014-ųjų metų vasario-16-ąją, čia stovėjo sudegus žvakelė užverstu gaubtu pilna vandens.
Pripažinkime, mielieji, kad mūsų Valkininkų miestelis nors ir iš Europos lėšų tikrai pasigražino, centriniame plente į Vilnių ir Gardiną nauji šviestuvai, tik ne miestelyje. O gyventojų savimonė, mąstymas gal yra užspaustas, ties savo kiemo vartais, kurių dauguma net nenudažyti. Taip gražiai atrestauruota iš europinių lėšų seniunija, kuri ilgą laiko tarpsnį buvo be vadovo, kadangi gal politinės ar kitos aplinkybės neleido paskirti, to kuris sugebėtų tvarkytis. Šalia gūdų okupacijos laikotarpį mena kultūros namai.
Namai kurie tuoj atrodo ims ir nugrius, nes vietos valdžia, neranda keleto litų nudažyti langus ar juos pakeisti, nekalbant, kad verkiant reikalinga renovacija. Miestelyje yra visos būtiniausios įstaigos. Deja, varganų nešildomų kultūros namų salėje rodomas kinas, o salės priangis panaudojamas interaktyviai – parodoms,šokiams, čia šarvojami miestelėnai, palydint į juos paskutinėn kelionėn... Dėkui Dievui, kad čia yra jauna šauni direktorė su šeima, mūsų kultūros dvasią stengiasi pažadinti, bet ne jos galiose pakeisti dabartinę situaciją.
Susimąstykime visi, ne tada, laikas, „Kada mes jau į dulkes būsime pavirtę, jei Lietuviška kalba bus tvirta pastojus. Jei per darbus mūsų tautos dvasia atsikovošės – tąsyk mums ir kapuos bus smagiau, lengviau, ilsėtis..." (tautos patriarchas daktaras Jonas Basanavičius 1882 metais).
Nuliūdęs Valkininkų parapijos gyventojas
