Kas sakė, kad parašų rinkėjo darbas nuobodus? „Tuoj aš tave pačią sumažinsiu“, „Nesirašysiu, nes po to neišrinks manęs“, „Pabandyk rašytis – skyrybos“ (čia kuomet asmuo buvo su antra puse). Tokių reakcijų sulaukiau iš kandidatų į Seimą, kai pasiūliau pasirašyti dėl referendumo „TAIP Seimo atgimimui!”.
Savaitgalį mūsų, savanorių mobili komanda lankėsi Druskininkuose – miesto šventėje. Per dieną bendravau su keliais šimtais žmonių – pardavėjai, teisininkai, ekonomistai, ūkininkai, verslininkai bet, kaip minėjau, „įdomiausi” buvo kandidatai į Seimo narius. Nenoriu minėti jų pavardžių, bet jų atsakymai aiškiai rodo, koks būsimų Seimo narių požiūris į vieną svarbiausių institucijų šalyje, būsimą darbovietę ir jų tikslus ten.
Vis dėlto dauguma kalbintų Druskininkų gyventojų ir miesto svečių visiškai pritarė mūsų iniciatyvai sumažinti Seimo narių skaičių ir apriboti Seimo narių kadencijas. Tiesa, kas antras kalbintas žmogus neturėjo asmens dokumento su savimi, o apie 5 proc. kalbintų, tarp jų ir galimai būsimi Seimo nariai, buvo kategoriškai prieš. Buvo ir tokių, kurie net nesileisdavo į kalbas, bėgdavo, teigdami, jog jiems nerūpi, nes neva niekas dėl parašo nepasikeis. Taip ir norėjosi skelt pamokslą: „Mielieji, reikia 300 000 parašų per tris mėnesius, tai reiškia, kad per dieną reikia kiek daugiau nei 100 parašų surinkti kiekvienoje savivaldybėje ir mes, Lietuvos piliečiai, gausime įrankį patys, pagal visus egzistuojančius įstatymus keisti situaciją. Todėl kiekvieno asmens parašas – be galo svarbus.“
Galbūt, kai kuriems asmenims paprasčiau bus eiti prie Seimo ir daužyti langus?
Tačiau abejingų buvo mažuma, todėl optimistiškai šį savaitgalį keliausiu į Vilniaus gatves rinkti parašų už referendumą, už pokyčius, kurių jau senai reikėjo.
