Visai neseniai teko svečiuotis pas draugus Prancūzijoje, bet noriu pasidalinti įspūdžiais visai ne apie pačią kelionę, o apie ... daiktų siuntimą! Taip, taip. Rodos, senokai praėjo tie laikai, kai Lietuva nuo Europos buvo atsilikusi – prekėmis, paslaugomis, asortimentu. Dabar užėjęs į bet kurį prekybos centrą vos spėk susiturėti ir neišleisti šimto kito litų pro šalį. Vis dėlto, kai viename Prancūzijos miestelyje išsiunčiau siuntinį namo, turėjau spragtelti pirštais – štai tas europietiškas „servisas“!
Lietuvoje į pašto skyrius užsuku labai retai, bet kiekvieną kartą praleidžiu tą pusvalandį sukandęs dantis. Atrodo, kad visa modernizacija – tai vis naujos pašto funkcijos, o tai reiškia – vis didesnės eilės. Palyginus su prancūzais, mes siuntimo iškart prisibijome, siųsti reiškia daug visko ruoštis, laukti, prisitaikyti prie pašto darbo valandų. O mano draugų pirmas patarimas sužinojus apie lauktuves vaikams – siųskit!
Kadangi į Prancūziją vykome tik dviese su žmona, o gyvenome pas draugus, nusipirkome pigius lėktuvo bilietus, su apribotu rankiniu bagažu. Kai žmona vienoje mažoje parduotuvėlėje ėmėsi rinkti dovanas, ėmiau šiek tiek nerimauti ir jau bandžiau iš akies nustatyti, ar tilps lauktuvės į mūsų rankinius lagaminus – juk viskas turi būti supakuota viename!
Iš pradžių net nelabai supratau, kokią papildomą paslaugą man siūlo krautuvėlės savininkas. Dar nuo praėjusios kelionės į Turkiją instinktyviai stengiuosi atsisakyti visų „komercinių pasiūlymų“. Galiausiai išgelbėjo kažkur matytas logistikos kompanijos logotipas ir prancūziškas žodis „expédition!“. Per kelias akimirkas užpildžiau siuntimo anketą, įdėjau lauktuves į tinkamą siuntimui dėžutę – ją maloniai pasiūlė pats krautuvininkas. Mikliai išmatavęs siuntinio tūrį, jis paprašė visai patrauklios (prancūziškais skaičiavimais!) kainos.
Kaip įsitikinau, vietiniams šis „taškas“ jau įprastas. Jie užsuka į krautuvėlę ir siųsti, ir pasiimti siuntų. Niekada nebūna eilių ir tam sumaniam dėdei tai papildomas verslas šalia žaislų ir suvenyrų.
Nejaugi viskas? – paklausiau savęs, bet kitą akimirką jau buvau pamiršęs šiuos buitinius rūpesčius ir mėgavausi prancūzišku vynu ir tikru pavasariu.
Grįžus į Lietuvą ir dar kartą įsitikinus siuntų pristatymu (lauktuves jau buvo atvežęs kurjeris), papasakojau apie šitą malonią patirtį gerai dešimčiai draugų – bet visi tik ironiškai šypsojosi iš mano entuziazmo ir nematė didelio skirtumo nuo tradicinio pašto. Vis dėlto, kai nedidelį, bet svarbų siuntinį teko išsiųsti darbo reikalais, pašto patirtis vėl nuvylė – atrodo, kad žmonės čia susirenka visais įmanomais reikalais ir didžiąją laiko dalį praleidžia burbėdami eilėse.
Nesiryžau ilgiau laukti, sėdau į automobilį ir nuvažiavau per pusę miesto į autobusų stoties siuntų skyrių.
Atrodo, nieko ypatingo tas siuntimas iš pustuštės krautuvėlės Prancūzijos glūdumoj, bet kai pagalvoji, kiek laiko ir benzino sudeginau bandydamas išsiųsti savo dėžutę... Gal tikrai dar yra vakarietiškų dalykų, kurie pas mus dar yra tik pakeliui.
