Rusų autoriaus Dmitry Glukhovsky bestseleris „Metro 2033“ – tai fantastinis romanas, kurio veiksmas vyksta metro tuneliuose, nes po atominio karo žmonėms tai tapo vienintele vieta išgyventi. Nebėra galimybės išlįsti į paviršių, nes radiacija juos tuoj pat pražudytų. Taigi, žmonijai belikęs tik vienas – požeminis pasaulis, kuriame knibždėte knibžda žiurkių ir šlykščių pabaisų.
Pagrindinis romano veikėjas Artiomas leidžiasi į kelionę, nes jis turintis išgelbėti savo metro stotį, o tuo pačiu – ir sau brangius žmones. Jis sutinka įvairių asmenų, vieni jų tampa pagalbininkais, kiti – trukdo pasiekti tikslą. Artiomui ima atrodyti, kad žmonės tapę „beveidžiais mechanizmais, naikinančiais tai, kas gražu ir naudinga, mainais kuriančiais tai, kas dvokia ir niekam nereikalinga“ (p.221). Atrodytų, pasaulis sunaikintas, ir gana sudėtingas gyvenimas požemiuose turėtų suvienyti žmoniją, tačiau atsitinka priešingai, – jie nesiliauja kovoti. Stotyse sklinda legendos, kad pasaulio pabaiga jau atėjo, o metro – tai durys į pragarą. Kai kuriems žmonėms išsigelbėjimu tampa tikėjimas, autoritetų garbinimas. Atsiranda grupių, kurios šlovina savo Dievą – Jehovą, arba... Didįjį Kirminą. Romano herojus į tai žiūri skeptiškai, ir neprisijungia nė prie vienos grupės, nors tai jam gali kainuoti gyvybę. Artiomą stumia į priekį tai, kad jis visa tai daro dėl sau brangių žmonių. Knygoje gausu filosofinių apmąstymų, paliečiamos etinės problemos: žmoniškumas, tikėjimas, drąsa, ištikimybė.
Romanas, reikia pastebėti, parašytas griežtai vyriškai: neįpinama meilės istorijų, tik vietomis pasirodo vienas kitas graudus epizodas, bet čia visų svarbiausia – veiksmas. Ne veltui pagal šį romaną kuriami kompiuteriniai žaidimai, kurie, beje, populiarūs visame pasaulyje. Taigi, romaną „Metro 2033“ rekomenduočiau mėgstantiems fantastinius bei įtempto siužeto romanus.