Mano gyvenimas, palyginti prieš metus ir dabar, pasisuko tokiu kampu, kad vienkartinių nosinaičių komplekto dažnai būtų maža. Bet kad jo ir nereikia. Tačiau šokt ir dainuot irgi nei nusiteikimo, nei noro nėra. Nepakyla sielos sparnai, turbūt neblogai pakirpti, nors mėgina. Tačiau nesėkmingai, juk atmušti į gyvenimo tikrovę. Tokių naujienų ar gerų pokyčių, kurie būtų verti pakelti šampano taurę, irgi nėra. O šampaną mėgstu, malonias progas irgi. Neišlepins gyvenimas jomis, kad ir kaip norėčiau. Manajame prie gero nepriprantama – čia panašiai kaip platus, gilus skanaus deserto indas, iš kurio vos paragavus kelis šaukštus, dar nespėjus pasigardžiuoti, kažkas greitai viską atima, nuneša. Apie sotumą net pagalvoti nespėju, kad nors paragauti. Priverstinė dieta sveika, sakys kažkas, bet kad siela labiau alkana, ne kūnas, turiu pripažinti – ir akys tokios alkanos, saviraiškos ir dvasinio peno ilgisi…
Prieš metus, kuomet dar turėjau darbą ir dirbau vienoje solidžioje įmonėje, daug ko neįvertinau, nors tai buvo pati geriausia, kaip nekeista, prabangiausia ir ryškiausia įspūdžiais darbovietė. Patirtimi, supratimu ir pagarba žmogui. Tvarkinga visomis prasmėmis, stipri, su savais niuansais, kurių nenuginčysi ir į kuriuos negalima neatsižvelgti. Tokia ir liko, duok dieve, tegu ir toliau klesti, nes vertingas ketverių metų etapas lengvai nepasimiršta. Ir greitai neišbluks. Prisimenu su nostalgišku džiaugsmingu atsidūsėjimu.
Bet visa tai jau praeityje, o mano gyvenimas išmokė atlaikyti supurtymus, štilį, dažnus nepriteklius, apmaudą (gal ant savęs, gal ant kažko) ir dar niekaip negęstančią viltį, kad netrukus viskas pagerės. Ne naivią, bet, rodos, pagrįstą ir tokią tikrovišką. Ar supratote, kas aš? Taip, bedarbė. Statistinis socialinis vienetas, tačiau kartu ir ypatingas žmogus – moteris, turinti savą supratimą, požiūrį, jumoro jausmą, išgyvenimų, ambicijų, kūrybinių gabumų, pomėgių ir dar daug ką. Bet statuso pavadinimas kažkodėl žeidžia ir stengiasi sukelti nepilnavertiškumo jausmą. Guodžiuos, kad nepavyks. Klupau, gal dar truputį paklupinėsiu, bet kelsiuos kaip visada. Prigimtis mano tokia, mat po ugnies ženklu gimiau. Būtų gerai, kad tik šildytų, ne degintų ta stichija. O karūna visgi krenta, prisipažįstu. Argi neskaudu: statusas – pelenės, poreikiai – beveik princesės, t.y. atsiprašau, normalios žinančios savo vertę moters, tik laikinai neturinčios galimybių tokia vėl būti. Nekokia savijauta, kai orumas grūdinasi kartu su manimi. Juk aš ne plienas esu, tik jautri asmenybė, gal dar neatrastas ar nešlifuotas deimantas. Tikiuosi, kad kažkaip panašiai.
Na, iš darbo paleido taupymo sumetimais, tebūnie – vadovams geriau žinot, kada kaip reikia elgtis. Kaltų čia nėra, o daugeliui jų ir kolegų galiu jausti tik dėkingumą. Maniau, mėnesį kitą paatostogausiu nuo dūšios, juk galiu sau trumpam leisti, o paskui – prie darbo. Pirmas mėnuo nieko, ramus, antras irgi pralėkė greitai, o va trečias jau ne toks linksminantis. Optimizmas gerokai aptirpo kaip ir išeitinei kompensacijai skirti pinigai. Žinojau, kad nebus lengva greitai darbą susirasti, bet kad jo paieškos šitaip užsitęs, tikrai nesitikėjau.
Šalies valdžia skelbia, kad ekonomika atsigauna, darbo rinkoje laukiami jauni, su prinokusia darbo patirtimi specialistai, kurių išsilavinimas aukštasis (įdomu, kaip tai įmanoma – tik ką baigti studijas ir jau turėti 5-10 metų patirties), todėl susidaro įspūdis, kad ne vienu atveju tai gražiai pateiktas muilo burbulas, skelbimas tik dėl bendros tvarkos, o gauti realų darbą šansų mažai, jei neturi ryšių, giminių, tvirto užnugario, rimtų protekcijų ar panašiai. Aš neturiu. Nes viską buvau įpratusi daryti ar pasiekti pati viena. Klysti taip pat. Ir kur tik nesiunčiau to savo gyvenimo aprašymo – ir į kalbos redaktorės pareigas, ir renginių organizatorės telefonu, į administratorės pareigas, žurnalistės, patarėjos, komunikacijos darbuotojos, žmogiškųjų santykių konsultantės. Užsukus pasiteirauti dėl darbo mandagiai išklauso, atžymi ir pažada pranešti. O paskui – tylu ramu. Rinka reikalauja patirties ir atkaklumo aktyviuose pardavimuose, nors žmonės turi mažiau pinigų ir bet ko neįsiūlysi, bei puikios anglų kalbos, nors labai daug kas net gerai lietuviškai nemoka – nei kalbėti, nei tuo labiau rašyti. Palikti nedovanotinų klaidų skelbimuose ar viešuose tekstuose, kaip nustebusi supratau, gali sau leisti tik aukštas pareigas užimantys vadovai, arba savęs negerbiantys asmenys. Tiek to, jiems galima.
Teoriškai baigiu įsitikinti, o kartais ir jaučiu, kad nuo genialumo iki beprotybės – beveik vienas žingsnis. Savijauta tokia, vaizdžiai tariant, kad stogas pavažiuoja, o pats vietoj pasilieki ir dar prisninga. Tačiau juk priešaky visas gyvenimas! Ką reiškia tie vieneri metai, kurie taip sunkiai praėjo, o kas dieną manęs galbūt naujos galimybės laukia. Na, nematau aš jų, nepajaučiu, gal pražiopsau kokią vieną, tačiau šitiek atlaikiusi ir ištvėrusi esu beveik tikra – jau tuoj mane atras, leis nuveikti prasmingų darbų ir pagaliau įvertins.
Nes tai ne tik savigarbos reikalas, bet ir pajamų, ypač kai reikia mokėti ne vieną paskolą. Kitos, beje, sėkmingai ir gan skaudžiai sugriuvo, išliko tik būsto, pati svarbiausioji. Žinoma, tokioje situacijoje bet kokia parama – bedarbio išmoka ar socialinė pašalpa – yra labai reikalinga, bet iš jos sunku pragyventi. Sulig tokiomis galimybėmis ribojama viskas, netgi tai, ko labiausiai reikia ar labai norisi įsigyti per ilgus taupymo mėnesius, tačiau noro įkvėpti deguonies juk neapribosi, natūralaus troškimo pagaliau jaustis gerai – taip pat. Todėl, kai nusvyra rankos, jas galima vėl pakelti, o kai pasiekiamas dugnas, belieka atsispirti nuo kieto pagrindo ir ropštis aukštyn.
…Nes jei ir dabar neatsiras pagarbos vertas dosnus darbdavys, tikrai eisiu rašyti erotinės poezijos eilėraščių knygą. Tokią, kokios dar niekas neišleido, nesukūrė ir taip delikačiai, subtiliai, bet pakankamai aiškiai eiliuotai neišsireiškė. Užtat kiek naudos ir pagalbos bus aplinkui – ją paskaičius vyrams kaip vulkanas atsibus snaudžiantys ar prislopę jausmai, iki kojų pirštų galiukų pamalonintos bus moterys, šalies demografinė padėtis ryškiai pagerės, atsiras ką padovanoti asmeniškam vakarui žmonai ar meilužei… Na, o vėliau eisiu rašyti vaikiškos knygelės, gal rimtesnės, o gal maloniai „kreizovo“ turinio, su priimtinais fantastiniais nukrypimais. Ji bus skirta mažiesiems – truputį paaugusiems ir jau pramokusiems skaityti vaikams, gimusiems po tų aistringų vakarų ir naktų, kuomet buvo akimis ryjama ir giliais atodūsiais pagardinama suaugusiųjų poezija iš tos pačios knygelės, kurios puslapiai pažadino daugelio Adomų ir Ievų slaptas dvasios ir kūno erdves.
Na, o kol tai brandinasi ateities planuose ir kol taps realybe, išsivirsiu kavos ir susikaupusi pamėginsiu toliau dar kartą patikėti nematomam, bet galbūt visai normaliam darbdaviui savo CV. Tokiam, kuris įžvelgs manyje gerą darbuotoją, leis tinkamai išnaudoti dalykines savybes ir gabumus, įdomiai atlikti savo darbą, pasiekti gerų rezultatų ir, žinoma, būti įvertintai. Tokiam, kuris suteiks stabilių galimybių jaustis baltu žmogumi, pagaliau grįžusiu į normalų socialinį gyvenimą.
Rita Misiūnienė
