Kaip ir visi vaikai prieš rugsėjo pirmąją, taip ir mūsų globojama mergaitė psichologiškai ruošėsi į kitą mokyklą. Ji savivaldybės tarybos sprendimu, reorganizuojant mokyklas, turėjo pakeisti mokyklą eidama į ketvirtą klasę.
Džiaugėmės buvusios trečios klasės mokytoja, ji buvo ypatinga. Visą vasarą stengiausi sumažinti mergaitės jaudulį, kai sakydavo „aš nenoriu eiti į kitą mokyklą“. Atsakydavau: „Suprantu tavo nerimą, nieko negaliu pakeisti, nes viską sprendžia valdžioje esantys dėdės. Tik žinok tavęs laukia nauja patirtis, ypatingas susitikimas su nauja gražia mokykla, naujas tau bus tavo klasėje stalas, nauji draugai ir tave pasitiks vaikus mylinti mokytoja. Ir netoli tos mokyklos gyvena tavo močiūtė, ji dažniau tave aplankys“.
Nieko negaliu pakeisti, nes viską sprendžia valdžioje esantys dėdės.
Mergaitė per vasarą susitaikė su pasikeitimais ir ruošėsi susitikimui su mokytoja. Iš vakaro padarė mažą atvirutę, pririšo prie išrinktos mokytojai rožės ir užrašė linkėjimą:
„Mokytoja, linkiu jums būti laiminga ir laimingais daryti kitus“.
Palydėjau savo mergaitę į mokyklą, mane liūdino visa tai, ką mačiau. Vaikus ugdančioje įstaigoje nieko nebuvo džiuginančio ir vaikiško. Prie klasės durų visa įsitempusi pasitiko mus mokytoja. Mergaitė pasiūlė savo gėlytę, bet mokytoja pasakė, dar ne dabar, nes ji rūpinosi, kad būtų įteiktos gėlės direktorei, pavaduotojoms. Vis taisė ant lentos kabantį raudoną plakatą, visai nedominantį nei vaikų, nei tėvelių. Dar ant lentos buvo prikabinta daug vaikų nuotraukų. Matėsi, kad mokytojai labiausiai rūpėjo jos paruoštų nuotraukų ekspozicija (ją juk galima parodyti auditoriams), bet ne prieš jos akis sėdintys vaikai.
Mergaitė, pamačiusi mokytoją, slėpėsi man už nugaros. O mokytoja direktyviai pasakė: visi vaikai atėję į klasę pasisveikina, pasako savo vardą ir sėda į suolą. Labiau panašu į kariuomenę, bet ne į švietimo įstaigą, kuri yra deklaruojanti – vaikus įkvėpti, pakylėti , apšviesti.
Mergaitė iš vakaro padarė mažą atvirutę, pririšo prie išrinktos mokytojai rožės ir užrašė linkėjimą: „Mokytoja, linkiu jums būti laiminga ir laimingais daryti kitus“.
Kaip jums atrodo ko laukė iš mokytojos vaikai?
Direktyva: eiti į WC – tik po vieną
Pirmoji metų pamoka prasidėjo nuo techninės informacijos, kas buvo priimta mokytojų posėdyje, kad vaikai turi klausyti mokytojų, kad į tualetą galės eiti tik po vieną, kad tuoj reiks eiti į kiemą bendrai šventei, paskyrė kas įteiks direktorei ir pavaduotojai gėles.
Viena mergaitė, sėdėdama suole, pradėjo verkti. Mokytoja stovėdama prie lentos, ištransliavo: klasėje niekas neverkia, ir kas čia tau pasidarė?
Supratau, kad mokytojos turbūt niekas nemokė emocinio raštingumo ir vaikai „turės jausmus palikti namuose, o gal už durų arba išsioperuoti“. Bet esu tikra, kad programų puslapiuose tikrai puikuojasi socialinis emocinis vaikų ugdymas, tik realybėje jo nėra.
O gal švietimui skirtam budžete galėtume sutaupyti lėšų, jei mokytojus pakeistų robotais, kurie taip pat mokytų tik akademinių žinių be širdingo jautrumo.
Mokykloje vaikai vis dar su nuostaba laukė juos įkvepiančios programos.
Mokyklos kieme nuskambėjo Tautinė giesmė, kalbėjo direktorė, kurią girdėjo gal tik šalia stovintys. Nuskambėjo mokyklos himno įrašas. Pakalbėjo klebonas, kviesdamas vaikus į mokslo metų žygį. Mergaitės akys suspindo ir ji man pakuždėjo: o, bus Žygis. Ji ne kartą buvo dalyvavusi įspūdinguose žygiuose ir jai susisiejo, kad ir mokykloje tai patirs. Bet aš jai paaiškinau, kad klebonas norėjo pasakyti ką kita.
Vaikai vis dar laukė stebuklo.
Toliau pagal scenarijų pasveikino su gėlėmis mokyklos administraciją ir vėl visi buvo nukreipti į klases. Pagaliau ir iš vaikų mokytoja priėmė gėlės, besidairydama į šonus, kalbėdama su kolege. Nei vienam iš dešimties vaikų nepažiūrėjo į akis, priimdama gėles. Mano mergaitei taip rūpėjo, kad mokytoja pastebėtų prie rožės koto pririštą mažutę jos rankų darbo atvirutę, bet deja… mokytojai tai buvo tik mažmožis.
Vaikai dar vis laukė staigmenos…
Mokytoja blaškėsi, išeidama ir grįždama į klasę, rūpinosi, kad šventėje dalyvavęs klebonas būtų deramai pavaišintas arbata.
Klasėje mokytoja rūpinosi, kad tėveliai užpildytų įvairius dokumentus. Vaikams padalino per tą laiką pavartyti knygutes. Ir dar mokytoja blaškėsi, išeidama ir grįždama į klasę, rūpinosi, kad šventėje dalyvavęs klebonas būtų deramai pavaišintas arbata. Vaikams paaiškino, kad tai – labai garbingas svečias. Ir, vis sugrįždama į klasę, vaikščiojo lygindama eilėse suolus, nes vaikai nenusėdėjo vietoje.
Labiau buvo svarbu, kad suolai būtų lygiai išrikiuoti eilėmis, bet ne tai, kaip jaučiasi vaikai, kokie jų lūkesčiai. Po to stragiai perėjo, surinko iš vaikų knygas, neleisdama net pabaigti pradėto skaityti sakinio. Mano mergaitė nusistebėdama tyliai pasakė: „kodėl mokytoja nepasakė žodelio, prašau duoti man knygą, o priėjo ir atėmė“. Atsakiau , kad nežinau.
Vaikai vis sėdėjo, o mokytoja judėjo. Anot Marijos Montesori (gydytojos, vaikų psichologės 1900 m.) jei mokytojas veiklus, o mokiniai neveiklūs, nejudėdami turi sėdėti suoluose ir tylėdami klausytis mokytojo aiškinimo, mokiniai nenorės mokytis, vengs pamokų. Fizinis neveiksnumas sumenkina ir protinį pajėgumą. Kai vaiko kūnas yra neveiksnus, tai ir protas sustingsta, darosi abejingas, tingus. O po to nustatome, kad vaikai negabūs...
Į klasę keletą kartų įėjo mokyklos darbuotojai ir mokytoja vis vaikams primindavo, kad būkit mandagūs įėjus žmogui atsistokite ir pasakykite – labą dieną. Ir vaikai gal keturis kartus stojosi ir sveikinosi.
Dvigubi standartai: mokytoja su vaikais nėra mandagi, o vaikai privalo būti mandagūs.
Mačiau – vaikams buvo taip nuobodu sėdėti suoluose, kad jie nuolat šnekučiavosi tarpusavyje, o mokytoja juos nuolat tIldė.
Atėjome į šventę, kurioje nebuvo nieko švento. Išėjome, kaip liaudis sako, it musę kandę. Vaikus ugdančioje įstaigoje nei vaikiškumo, nei žaismingumo.
Bet turbūt viskas buvo pagal protokolą…
