Taip jau nutiko, kad ir aš perskaičiau M. Strandbergo ir S. B. Elfgren knygą „Ratas“ (tą pačią, apie kurią rašyta čia). Čia toks pasauly labai populiarus romanas paaugliams apie paauglius. Na, žinot, truputį mistikos, truputį maišto, keletas sunkesnių temų – patyčios, depresija, valgymo sutrikimai, susitaikymas su bendraamžių mirtimi ir taip toliau. Realistiškai, ne pro rožinius pūkuotus akinius vaizduojami jauni žmonės ir išgeria, ir nusikeikia, ir iš pamokų pabėga (ne visi, aišku, geručių ir gyvenime ir knygos pasitaiko, bet jie ne tokie įdomūs). Knyga man visai patiko, tačiau ne apie ją čia.
Mane suerzino kitas dalykas. Suerzino tiek, kad nusprendžiau apie tai parašyti. Knygos nugarėlėje yra tekstas: Informacija, esanti šioje knygoje, gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 18 metų. Pasirodo, čia ne šiaip leidyklos išmislas. Pasirodo, kažkokios komisijos nusprendė, kad jauni Lietuvos žmonės negali skaityti apie kitus nepilnamečius, kurie mąsto ir elgiasi taip, kaip jie, kurių problemos irgi labai panašios. Nes, o siaube, jie nieku gyvu negali patys mėginti spręsti, kas yra blogai, o kas gerai, viskas turi būti surašyta vadovėliuose ir iškalta mintinai.
Kas kada nors gyvenime buvo paaugliu ir turi bent šiokią tokią atmintį, žino, kad tai ne visada lengva. Jau esi suaugęs tiek, kad mylėtum, žinotum, ko nenori ir kas tau patinka, suprastum, kas gyvenime svarbu, priimtum sprendimus ir prisidarytum kalnus visai nevaikiškų problemų. Bet kiekvienas trisdešimtį perkopęs žioplys jaučiasi turįs teisę tau aiškinti, kad dar nesi pakankamai suaugęs, kad galėtum iš tiesų spręsti, kas tau geriausia.
Visi, regis, žino, ko tau reikia: eiti į mokyklą, lankyti visas pamokas, gerai mokytis, gerai elgtis, gerai atrodyti, gražiai kalbėti, grįžti namo laiku ar, dar geriau, niekur iš jų neiti, visų klausyti, pritildyti muziką, susisiūti anas siaubingas kelnes ir išsiverti tą prakeiktą auskarą. Ir šypsotis, nes visa tai tavo labui. Šypsotis ir linksėti kiekvienam, kuris viską žino geriau, tačiau vienintelis dalykas, kurio norėtų tavęs paklausti, tėra „Tai ką darysi po egzaminų?“
Dar jie aiškina, kad paaugliai neturėtų skaityti knygų, kuriose minimi narkotikai, alkoholis, seksas, mirtys, savižudybės ir kiti dalykai, apie kuriuos sužinoti neva galima vien tik iš filmų bei knygų. Aha. Tikrai tikrai neužteks tik apsidairyti aplinkui. Jei galėtų, turbūt surištų visus dar nesulaukusius aštuoniolikos ir paleistų į gėlėtą pievelę, tegul sau straksi su kiškučiais ir pučia muilo burbulus. Juk jei apsimesime, kad realybė neegzistuoja, visi staiga taps saugūs.
Manau, tai klaidingas požiūris. Nei vaikas, nei paauglys, nei suaugėlis nėra apsaugotas nuo tamsesnės gyvenimo pusės. Jei gyvename pasaulyje, kuriame žudoma ir žudomasi, kuriame ne tik mylima, bet ir skiriamasi, kuriame egzistuoja patyčios ir sunkios ligos, nereikia užsimerkti ir vaidinti, kad viso to nėra. Apie sudėtingus dalykus reikia rašyti, skaityti ir kalbėti daugiau. Tada bus lengviau suprasti ir vieniems kitus ir patį gyvenimą.
Bet vis tiek kažkam atrodo, kad jie geriau žino, ką mums reikia ir ko negalima skaityti, žiūrėti, matyti, girdėti ir žinoti. Dar jiems atrodo, kad jie gali ir privalo mums uždrausti skaityti knygas, kurios neva neatitinka jų pačių susigalvotų padorumo normų. Ką apie tokius galvoti, jūs ir patys žinote. Ką daryti? Tą patį, ką iki šiol. Tik daugiau. Skaityti daugiau. Žiūrėti daugiau. Matyti daugiau. Kalbėtis daugiau. Domėtis daugiau. Suprasti daugiau. Gyventi daugiau. Kai nori daug ir darai daug, laisvė yra visai šalia.
