Tikriausiai girdėjote tokį dalyką, kad sporte galioja dėsningumas: geriausi žaidėjai yra gimę metų pradžioje. Tačiau šis dėsningumas egzistuoja visose gyvenimo srityse, ir politika čia – ne išimtis.
Lietuvos Respublikos Seimo puslapyje (www.lrs.lt) surankiojau pastarųjų šešių kadencijų (1992-2016 m.) parlamentarų (iš viso – 541) gimimo datas ir gavau stulbinamą rezultatą: pirmąjį metų ketvirtį gimusių Seimo narių yra ženkliai daugiau, nei gimusių bet kurį kitą ketvirtį. Daugiausiai parlamentarų yra gimusių sausį ir vasarį, mažiausiai – lapkritį ir gruodį. Skirtumai tokie akivaizdūs, kad tai negali būti tiesiog atsitiktinumas.
Labai įdomus faktas: pati populiariausia gimimo data tarp parlamentarų yra vasario 16-oji – šią dieną yra gimę net 8 Seimo nariai. Tiesa, net 5 iš jų dirbo dar 1992-1996 m. kadencijoje, o dabartinėje kadencijoje tokių nėra nė vieno. Šių politikų gimtadieniai sutapo su Lietuvos gimtadieniu, todėl eiti dirbti Lietuvai buvo savaime suprantamas sprendimas.
Toliau pateikiu detalesnes diagramas pagal kadencijas (žr. paveiksliukus). Skirtingos kadencijos, bet tos pačios tendencijos: pirmąjį ketvirtį gimusių Seimo narių visada yra daugiausia. Pastaba: čia įtraukti visi Seimo nariai – ir tie, kurie išbuvo nepilną kadenciją, ir tie, kurie atsisakė mandato, ir tie, kurie numirė, – todėl bendras parlamentarų skaičius kiekvienoje kadencijoje yra didesnis nei 141.
Tad kodėl Seimo nariais dažniau tampa gimusieji metų pradžioje? Pirmiausia išsiaiškinkime, kokią įtaką gimimo data turi sportininkų ir moksleivių atveju.
Santykinio amžiaus fenomenas
Kaip jau minėta, sporte, ypač komandiniame, galioja dėsningumas: geriausi žaidėjai yra gimę metų pradžioje. Tai yra moksliškai pagrįsta tendencija, vadinamasis santykinio amžiaus fenomenas.
Vaikai į sporto klubus priimami pagal gimimo metus, būtent – kalendorinius metus. Tai reiškia, kad kartu žaidžia ir tie vaikai, kuriems dešimt metų sukanka sausį, ir tie, kurie dešimties sulauks tik gruodį. Tokiame amžiuje, ankstyvoje paauglystėje, 11-12 mėnesių skirtumas reiškia labai didelį fizinės brandos skirtumą. Tokie vaikai yra stipresni, greitesni, dažniau tampa komandų lyderiais, jais labiau pasitiki treneriai, jie žaidžia ilgiau ir gauna daugiau praktikos.
Metų pradžioje gimusių vaikų pranašumą pirmiausia lemia tai, kad jie yra šiek tiek vyresni už bendraamžius, tačiau dėl geresnio treniravimo ir didesnės patirties jie labai greitai iš tikrųjų tampa geresniais už bendraamžius. Metai iš metų tai persiduoda į aukštesnes amžiaus grupes, kol galiausiai beveik visų sporto šakų nacionalinėse rinktinėse didžiąją dalį sudaro pirmoje metų pusėje gimę sportininkai.
Kaip sporte, taip ir gyvenime
Lygiai tokios pat tendencijos išryškėja ir gerokai reikšmingesnėse srityse, pavyzdžiui, švietimo sistemoje. Įprasta vaikus į mokyklą pradėti vesti septynerių metų, o dauguma tėvų vadovaujasi kalendoriniais metais. Tai reiškia, kad rugsėjo 1-ąją į vieną suolą sėda ir vaikas, septintąjį gimtadienį atšventęs prieš pusmetį, ir vaikas, kuris šio gimtadienio dar lauks kelis mėnesius.
Tas mažas amžiaus skirtumas iš tikrųjų yra didelis, kai kalbame apie mažus vaikus: 7 metų ir 8 mėnesių amžiaus vaikas turi 14 proc. daugiau gyvenimo patirties už 6 metų ir 9 mėnesių amžiaus vaiką. Ir tai pasireiškia ne tik vaikams bendraujant tarpusavyje, bet ir mokytojams vertinant vaikus: mokytojai linkę painioti vaikų brandą su jų gabumais.
Vyresni vaikai laikomi pažangesniais, todėl mokytojams su jais maloniau dirbti ir jie įgyja geresnių įgūdžių. Kitais metais aukštesnėje klasėje tie vaikai viską daro geriau už bendraklasius. Tas pats būna ir kitais metais – jie viską daro dar geriau. Nedidelis startinis pranašumas, nulemtas vien amžiaus, kelių metų eigoje tampa visai nemažu intelektiniu ir kompetenciniu pranašumu.
Kaip gyvenime, taip ir politikoje
Seimo nariai kažkada taip pat buvo vaikai. Ir, kaip matyti iš diagramų, didžiausia tikimybė, kad jie buvo keliais mėnesiais vyresni už savo bendramokslius ir draugus. Kaip atrodo būsimųjų Seimo narių psichologinis portretas?
Vyresni vaikai įsivaizduoja turintys moralinę teisę nurodinėti jaunesniems, kaip šie turi gyventi. Vyresnieji nustato taisykles, kokiais žaislais reikia dalintis ir kiek laiko galima žaisti. Žaisdami šeimą jie vieninteliai sprendžia, ką vadinti šeima. Iš baldų ir paklodžių statydami rūmus jie sunaudoja gerokai daugiau daiktų, nei buvo planuota iš anksto.
Jei kuris vaikas turi skanesnį saldainį, vadovaudamiesi solidarumo principu vyresnieji jį atima ir suvalgo. Per gimtadienius – nesvarbu, savo ar jaunesnių draugų – jie įsisavina daugiausiai torto. Keliaudami autobusu vyresnieji privatizuoja geriausias vietas prie lango. Prisigėrę limonado ir važiuodami dviračiu partrenkę jaunesnį vaiką, jie pabėga iš įvykio vietos.
Vyresni vaikai reketuoja jaunesnius, rinkdami iš šių pinigus ir mainais teikdami apsaugos nuo dar vyresnių vaikų paslaugas. Jaunesnieji vaikai negali šios paslaugos atsisakyti, bet jeigu paslauga buvo suteikta netinkamai, kalti lieka patys jaunėliai ir kitą kartą jie jau turi mokėti didesnius mokesčius.
Tėvų ir mokytojų akyse įgiję subrendusių ir gabių vaikų autoritetą, o tarp jaunesnių draugų puoselėdami baimės ir pagarbos atmosferą, vyresnieji – metų pradžioje gimę – vaikai skinasi kelią į politines aukštumas.
